Sakydama, kad skurdą kvaila romantizuoti, netarsiu nieko naujo. Tačiau stebėtina, kaip lengva tarp visų sėkmės istorijų užmiršti tamsiąją pusę, kurioje taip pat gyvena žmonės. Skurdas - purvinas, riebaluotas, įkyraus, visur prasiskverbiančio kvapo, įkalinantis pavienius žmones, šeimas, gimines ir kartas. Šis dusinantis skurdas su jėga prasiveržia jau kelerius metus prancūzų literatūros pirmose eilėse įsitvirtinusio jauno rašytojo Édouardo Louis knygose. Jo raštų kalba paprasta, bet tokia sodri, kad skaitydamas pats jautiesi įstrigęs nešvariais patalais uždengtame lovyje. Louis autofikcija neturi filtro, viskas padėta prieš akis - provincijos skurdas, alinantis darbas, alkoholio liūnas, smurtas, fizinis ir psichologinis kitokio žmogaus žeminimas. Duoną ir žaidimus kaime atstoja butelis anyžinės, televizorius ir apkalbos.
Nenuostabu, kad toks atviras aštrių temų pozicionavimas patraukia ir šiuolaikinio Europos teatro kūrėjus. Net dviejų Louis autobiografinių fikcijų ėmėsi režisierius Thomas Ostermeieris, o režisierius Milo Rau kartu su Louis sukūrė bendrą teatrinį projektą „Tardymas“ (2021). Praėjusį sezoną jaunojo prancūzų autoriaus literatūrinės kūrybos sulaukėme ir mūsų teatre. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisierius Antanas Obcarskas pastatė monospektaklį su aktoriumi Gediminu Rimeika „Kas nužudė mano tėvą“. Pavadinimas ne veltui be klaustuko gale - taip rašytojas pažymi sociopolitines neteisybes, lėmusias jo tėvo nuopuolį. Šį rudenį Jaunimo teatre Naubertas Jasinskas režisavo pirmuoju Louis romanu paremtą spektaklį „Edžio pabaiga“ (premjera spalio 21, 22 d.), jo dramaturgiją kūrė Maksymas Teterukas.
Sąsajos tarp rašytojo kūrybos ir jo biografijos šiuo atveju svarbios, nes Louis savo literatūrinę misiją supranta kaip socialinį ar net politinį projektą, kurio pagrindas - jo paties patirtos skriaudos ir užribyje paliktų žmonių gyvenimas. Taigi „Edžio pabaiga“ - tai juodo etapo uždanga, išsilaisvinimas iš slegiančios praeities, atsisveikinimas su toksiška aplinka, kurios randai viduje išliks iki pabaigos. Tėvų duotas vardas Eddy Bellegueule nusimetamas kaip pažeista oda ir su ja susijęs senasis gyvenimas. Rašytojas pasikeičia vardą, vildamasis naujos pradžios.
Jasinsko spektaklyje susitelkiama į žmogaus išsilaisvinimą iš gniaužtų, kuriuose jis įkalintas taip seniai, kiek tik save atsimena. Kai žmogui kalama, kad „su tavimi kažkas negerai“, liūdniausia, jog galų gale jis tuo įtiki. Tada bando išgyti nuo to, kas net nėra liga, - nuo savęs paties. Sulaižyti aktorių plaukai nurodo į smerkimą bet ko, kas atrodo kitaip. Edis atrodo kitaip. Jo išsitaršiusios, lengvai krintančios garbanos - vidinės sumaišties atspindys.
Scenoje kuriama reminiscencinė žmogaus išklotinė. Aktoriai Jovita Jankelaitytė ir Matas Dirginčius pasakoja nemalonias Edžio vaikystės ir paauglystės patirtis. Aktoriaus Mato Sigliuko veikėjas - tai Edis iš kūno ir kraujo, jautrios, jo aplinkai nebūdingos pajautos žmogus. Lyginant su kitais, jis, regis, net nevaikšto, o tiesiog sklendžia - toks grakštus ir plastiškas jo judėjimas. Ir kalba jis su didesniu prasmės krūviu nei kiti. Skersai išilgai permąstydamas savo būvį jis vienintelis yra dabartyje, o jį supantys aktoriai - tarsi jo praeities aidai. Balso raiška tampa lemiamu vaidmens kūrimo įrankiu aktorei Viktorijai Kuodytei. Edžio motiną ji kuria suirzusia nualintos moters intonacija, garsiai reiškiančia nepasitenkinimą griūvančiais namais, sūnumi ir apskritai taip sumautai susiklosčiusiu gyvenimu.
Spektaklio estetika, apipavidalinta scenografės Sigitos Šimkūnaitės, šviesos dailininko Dainiaus Urbonio ir kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės, švelniai rožiniu tonu panardina į išsvajoto geresnio pasaulio prieblandą. Kamerinė „Salės 99“ erdvė, glaudžiai susaistanti žiūrovą su nedidelės scenos vyksmu, ir čia pat „tekantis“ Edžio judėjimas (judesio konsultantė Agnietė Lisičkinaitė) kuria apdujusios iliuzijos įspūdį.
Skaudulių apnuoginimas pasirodo esantis tik kelionė prisiminimais. Dirginčiaus Édouardas ir Sigliuko Edis - du atskiri žmonės, partneriai, besisvečiuojantys pas Kuodytės vaidinamą leidėją. Šiame spektaklyje Kuodytė ryškiai sužiba kurdama du skirtingus portretus - balsinį, prisiminimuose glūdintį motinos, ir manieringą, stiprios, nuo nieko nepriklausomos verslininkės. Ji nustato kultūros diagnozę: „Pink Floyd'ų“ nebėra, Godard'as mirė - liūdna. Kaip ir dėl to, kad kartais stengiantis pažinti spektaklį viršų ima apie jį susikurta asmeninė fantazija, o ne žiniasklaidoje pateiktas sumanymo pristatymas. Užtat finalinė „Edžio pabaigos“ scena, gęstančios šviesos leidžia tame miraže užsilikti.
Spektaklis „Edžio pabaiga“ išties gražus žiūrėti, panardinantis į save, įdomus apmąstyti ir viliojantis pažinti. Tad tekstą ir palieku kaip švelnų prisilietimą prie šio apgaulingai sapniško sceninio mikropasaulio su žaizdotu vidumi.
