„Compagnie Non Nova“ spektaklis „Sausasis sezonas“ kūnų temą plėtojančiose 2022-ųjų „Sirenose“ tapo pirmuoju spektakliu, kuriame nemenką dalį reikšmių ir poveikio kūrė žmonių kūnai. Daugiau nei pusė festivalio programos šįmet skirta mokslo populiarinimui, tad fizinio teatro kūrinys paradoksaliai išsiskyrė. Sakau „paradoksaliai“, nes gyvų kūnų apsikeitimas energija veikiau yra scenos menų poveikio taisyklė nei išimtis.
„Sausąjį sezoną“ žinojau kaip festivalio headlinerį, t. y. didžiausią, ryškiausią, laukiamiausią spektaklį. Jo nuotrauka puošė festivalio plakatą, jį koprodiusavo teatro „žvaigždžių“ renginys - Avinjono festivalis, galiausiai - jo forma labiausiai priminė Audros Žukaitytės laikų „Sirenas“, kuriose meninė išmonė paprastai būdavo svarbesnė nei socialinė prasmė ar problematika. Pasibaigus festivaliui, „Sausasis sezonas“ nebeatrodo reikšmingesnis už kitus kūrinius.
Spektaklio pradžioje į scenos priekį žengia iš dešiniojo parterio krašto nusileidusi spektaklio režisierė Phia Ménard ir į mikrofoną pasako vienintelį sakinį: „paimk ją už putės“. Tokia įžanga nuskambėjo tarsi formalus spektaklio disclaimeris: nuoroda, kad žiūrovai turėtų atkreipti dėmesį į toksiško vyriškumo temą. Pasibaigus spektakliui, kuriame ši kryptis ir be pranešimo buvo daugiau nei aiški, kilo mintis: galbūt pradžią įkvėpė paprasčiausias režisierės noras akimirką pasirodyti publikai.
Ménard pasitraukus, žiūrovams atveriama balta pritemdyta scena, kurioje guli šešios atlikėjos, aukštai pakėlusios išskėstas kojas. Jos nedėvi apatinių, vien laisvas baltas marškas. Kurį laiką stebime, kaip kojos leidžiasi žemyn, o galiausiai į maždaug 2 metrų aukštį nusileidžia ir lubos. Prieš save matome nebe sceną, o baltą dėžutę, kurioje šliaužiojančios moterys negali išsitiesti visu ūgiu.
Pačios Ménard kurta scenografija „Sausajame sezone“ žmoniją pristato iškalbingiau nei jos atstovai. Pirmoje scenoje lubų aukštis kinta kelis kartus. Pradžioje moterys beveik prispaudžiamos prie žemės. Vėliau lubos kyla, atlaisvindamos erdvę veikti ir kvėpuoti. Moterys vis džiugiau stiebiasi į viršų, o tada staiga vėl bloškiasi į žemę, kad išvengtų netikėtai ir greitai besileidžiančių lubų. Siaubinga matyti susigūžusį žmogų, kuriam ką tik buvo leista patikėti, kad jis galėtų kilti aukščiau. Vis dėlto kažkas iš šalies nusprendė, kad nekils. Nematę spektaklio, panašų šalčio ir nevilties jausmą gali patirti įsijungę Galdero Gaztelu-Urrutia'os filmą „Platforma“ („El Hoyo“).
Šio scenovaizdžio fone itin silpnai atrodo atlikėjų darbas. Negalėjau nepastebėti silpnos šokio ir judesio technikos: statiškos ir tarpusavyje vienodos veido mimikos vertė ieškoti detalių judėjime, o jame išryškėjo ribotos judesių amplitudės. Nekritikuoju atlikėjų ištvermės: ja šešios moterys stebino ir žavėjo, ženklią vėlesnių scenų dalį užpildydamos nuolatiniu, greitėjančiu judėjimu ir generuodamos milžinišką energiją. Tik ištreniruotiems nepavargti atlikėjų kūnams stigo tikslingumo. Tai yra, judėjimo, kurį įkvepia spektaklio aplinkybės, o ne režisierės paliepimas.
O paliepimai kartais stebino. Buvo sunku patikėti, kad tokią „sunkią“ ir prasmingą scenografiją sugalvojusi menininkė aktorėms davė užduotį „vos įsijungus šviesą, speistis į krūvą, tarsi bandant sulįsti į žemę“. Tokia nužmogintų, sutryptų, pažemintų būtybių reprezentacija matyta tiek daug kartų, kad spektaklį nuleidžia į pradedančiųjų menininkų kontekstą. Tad gali būti, kad aktorės negavo pakankamai daugiaprasmių užduočių, kurios leistų ilgiau veikti dinamiškai.
Neabejoju, kad pati Ménard pasirinktomis temomis mąsto giliai. Regis, kad spektaklio aprašyme suformuluotą patriarchato žalos temą ji analizuoja ilgai ir skaudžiai. Tuo įdomiau suvokti, kad „Sausajame sezone“ matome poziciją autorės moters, kuri gimė vyru. Toks spektaklis unikalus, nes sukurtas žmogaus, puikiai žinančio, ką reiškia būti vyru ir ką reiškia būti moterimi. Nedaugelis mūsų tai gali palyginti daugiau nei teoriškai.
Vis dėlto svarstymų ir palyginimų spektaklyje nedaug, nes Ménard puikiai žino, ką nori pasakyti, - taip ir padaro. Tai yra problema, nes atmetant reiškinių daugiaprasmiškumą, kūriniai rizikuoja likti plokšti. Kiek nejauku taip sakyti apie spektaklį, kuriame yra patrauklių vizualių sprendimų, reikšmingų metaforų ir skoningos ironijos. Vis dėlto paviršutiniškumo, kylančio iš kategoriškumo įspūdį sustiprino po kelių dienų festivalyje pamatytas Annos Smolar spektaklis „Henrietta Lacks“, kuriame, priešingai nei „Sausajame sezone“, neslepiant asmeninės pozicijos buvo parodyti įvairūs pasirinktos problemos aspektai ir kiekvienas jų pagrįstas; leista žiūrovui pačiam rinktis, kokį pasaulio vaizdą susidėlioti.
Ménard pozicija tiesmuka, jos pasaulis ir vertybės aiškūs. Moterys yra išnaudojamos ir „užspaustos“, vyrai valdo pasaulį, nors nepasižymi tam reikalingomis kompetencijomis. Ši kova, ši nelygybė atvedė pasaulį ten, kur esame dabar - prie ekologinės katastrofos, prie kraujo upių, prie tamsos ir purvo. Spektaklyje dėl to kaltinamas vyriškumas - socialinė lytis, kenksminga bet kurios biologinės lyties pavidalu.
Lubas pakėlus taip aukštai, kad priespaudą pamirštame, nuogos moterys suklaupia į puslankį ir atsukusios veidus į žiūrovus pradeda dažytis. Ne makiažo priemonėmis, bet „maskuojančiais“ dažais, kuriais jos ima slėpti tai, ką gavo iš gamtos. Dažų liniją užbraukia ant krūtų, juodai nudažo papilvę ir gaktos sritį, ryškiai nuspalvina savo veidus ir ant jų nupiešia juodus tankius antakius bei ūsus. Didžioji spektaklio dalis - tai tylių, kuklių moterų virsmas narcisistiškais, agresyviais, juokingais, pavojingais vyrais, kurie netgi būdami egoistais geba sujungti jėgas tam, kad pasaulis sudrebėtų ir sugriūtų.
Piešiniai ant kūno - tik pradžia. Atlikėjos pamažu jungiasi į judėjimo ratais ir linijomis ritualą, žadinantį jose agresiją. Tada sustoja ir tęsia vizualias transformacijas: kiekviena rengiasi vyriškų vaidmenų kostiumus (pastorius, mechanikas, marozas etc.), pamažu perimdamos kostiumų diktuojamus plastikos stereotipus. Prisijaukinę vyrų įvaizdžius, atlikėjos jungiasi į karinį paradą primenančius grupinius ritualus. Įdomu, kad, priešingai nei moterų parade, vyrai masiniame judėjime turi erdvės išreikšti savo individualybes.
Vyrų žygiai atveda prie scenovaizdžiu nupiešiamos apokalipsės - ant balto popieriaus, dengiančio galinės ir šoninės sienų konstrukcijas, iš viršaus ima sunktis juodų dažų srovės. Jos sušlapina popierių, palengvindamos darbą erinijoms, nagais plėšančioms sienų likučius ir paliekančioms griuvėsių tuštumą. Girdėjau keletą žmonių paskutinės scenos personažus vadinant amazonėmis. Vadinasi, pasaulį sunaikino moterys?
Čia ir grįžkime prie socialinės lyties temos. „Sausajame sezone“ paskutinį smūgį suduoda moterys, besielgiančios taip, kaip esame pratę matyti elgiantis vyrus. Tai - graži ir žmogiška kritikuojamo patriarchato traktuotė, primenanti, kad žmonių elgesį lemia ne vien jų prigimtis, bet ir tai, kuo jiems pavyksta tapti. Poreikis naikinti žmogui nėra pamatinis, tačiau jis leidžia mums dominuoti prieš gamtą ir vieniems prieš kitus. Dominavimą XXI amžiuje pirmiausia siejame su vyriška lytimi ir neabejoju, kad daugybė vyriškos lyties atstovų didžiuodamiesi tam pritartų. „Sausasis sezonas“ yra apie tai, kad nėra čia ko didžiuotis.
Tekstą pradėjau ne tokia teigiama gaida, kokia baigiu, tad jaučiu poreikį pasiaiškinti. Analizuoti tai, ką prisimenu, įdomu, nes „Sausajame sezone“ tam pateikta pakankamai medžiagos. Problema ta, kad spektaklyje esantys ženklai vienprasmiški ir akivaizdūs. Čia nėra paslapties, nėra dvejonės, nėra dialektikos. Akys mato pokyčius, tačiau smegenys neturi peno persvarstyti problemas. Galbūt persvarstys tie, kurie patriarchatą vertina kitaip nei Ménard. Aš jai iš principo pritariu, todėl šiame spektaklyje nieko išmokti nesugebėjau.
