Tuo metu, kai Vilniuje ūkė „Sirenos“, kviečiančios permąstyti kūniškumo ir lyties sampratas, Nacionalinio Kauno dramos teatro sceną tvindė Roberto Wilsono burtų lazdelei paklūstanti šviesų, garsų ir gestų precizija, Klaipėdos dramos teatras laidotuvių varpais ir makabriška mirusių personažų nuotraukų ekspozicija kvietė į premjerą, pavadinimu „Meilė“. Tai lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz darbas - jau antrasis uostamiesčio teatre.
Kartais nutinka taip, kad kuo geriau dirba teatrų rinkodaros skyriai, tuo didesnė praraja atsiveria tarp konstruojamo naratyvo apie spektaklį ir realaus meno kūrinio. Tai ne taisyklė, bet šiuokart, regis, nutiko būtent taip. Ankstesnio Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ sėkmė, pasklidusios kalbos apie ypatingą režisierės kūrybinio darbo metodą ir pagaliau jos pačios itin asmeniški pasakojimai apie kūrinio atsiradimo aplinkybes iš anksto suformavo ne tik lūkesčių horizontą, bet tam tikrą semantinį kodą, apimantį mirties, meilės ir tikėjimo temas. Mintis, kad „meilė viską nugali“, kad „reikia tikėti stebuklais“ ir kad spektaklis yra apie negebėjimą susitaikyti su netektimi, režisierė plėtojo ir vėlyvą spalio 1-osios vakarą susitikusi su smalsiausiais premjeros žiūrovais. Tik keista, kad teatras, įprastai labai atsakingai besiruošiantis premjeroms, šįkart nepasirūpino visaverte programėle.
Neketinu įrodinėti, kad balta yra juoda ar priešingai. Sceninis vyksmas kalba pats už save. Vos įėję į teatro fojė - beje, ko gero, jaukiausią ir originaliausią iš visų didžiųjų Lietuvos teatrų - žiūrovai kviečiami pasikabinti juodą lentelę su užrašu „Apsėstasis“. Akimirksniu prisimeni valiūkišką Dudos-Gracz kraštiečio Jano Klatos provokaciją - šiame pat teatre atėjus į jo „Faustą“ užsidėti šviečiančius šėtono ragiukus. Ir vėl, panašiai kaip Klatos „Fauste“, „Meilės“ žiūrovai kviečiami įsitraukti į žaidimą. Tik aname spektaklyje tai atliko savotiškas ceremonmeisteris, o čia girdime iš įrašo sklindantį mielą vaikišką balselį (kaip vėliau atskleidė režisierė, tai moduliuotas aktorės Dignos Kulionytės balsas, bet esmės tai nekeičia). Turime įsitraukti į sielų teismą, nes kitaip jos nebus išganytos. Tada pro žiūrovų įėjimus į salę, kaip koks antikinio teatro choras, triukšmingai sugarma spektaklio veikėjai. Prasispraudę pro žiūrovų eiles vienas per kitą rėžia dievobaimingus pamokymus. Tuomet susirenka scenoje - prasideda jauno savižudžio šermenys.
Kaimo gyventojai turi iškalbingus vardus - Kiaušis, Šūdagalvė, Pisuoklė, Užpisa Karštinė... Jie ir elgiasi, kaip vardai įpareigoja: riejasi, šūkauja, plūstasi, vyrai liepia boboms žinoti savo vietą ir nevengia to priminti kumščiais. Vienintelis tyrumo spindulys - ir kaip čia neprisiminsi Žemaitės „Marčios“! - jauna besilaukianti našlė Gražutė (aktorė Justina Vanžodytė). Staiga tamsybėje skendinčią kaimo bendruomenę sukrečia stebuklas - mirusysis atgyja, o prikėlimo nuopelnai priskiriami po tiltu gyvenančiai Šūdagalvei. Ji paskelbiama Švenčiausiąja Mergele ir per prievartą apgyvendinama Kapininių šeimos namuose, kad šioji už atlygį rodytų ją kaimiečiams. O šie turi jai visokių užklausų, nes kenčia ir yra nelaimingi. Bet neatneša naujoji šventoji kaimui išganymo, nes jos lūpomis pradeda byloti pati tiesa: atskleidžiamos visos bėdžių nuodėmingos paslaptys, kurių - nors vežimu vežk.
„Meilėje“ susilieja dvi plotmės: kasdienė, buitiškoji, ir mitinė. Pastarajai atstovauja visą spektaklį esantis scenoje, bet personažams nematomas Dainorius Aušra Sielnešys (lenkų teatro aktorius ir vokalistas, multiinstrumentalistas Cezary'is Studniakas). Tačiau raudonos šviesos spinduliais išraižytoje scenoje jo kartas nuo karto atliekamos roko baladės archajiškais tekstais (kompozitorius Łukaszas Wójcikas-Zawierucha naudojo vieną pirmųjų lenkiškai užrašytų rimuotų kūrinių iš XV a. „Magistro Polikarpo pokalbio su Mirtimi“) veikiau primena koncertinius numerius nei apeiginius intarpus. Be režisierės išaiškinimo neįmanoma suprasti ir Dignos Kulionytės personažo, nebyliai strykčiojančio po sceną, paskirties (pasirodo, tai yra viena iš dviejų mitinių seserų, atsiradusių Dievui perskėlus pažinimo medį). Mitinis sluoksnis neįgauna ritualinės jėgos, lieka butaforiškas, ženkliškas ir menkai teatsiskiria nuo kaimo gyvenimo balagano.
Nors meno istorikės išsilavinimą turinčios režisierės spektaklyje yra vizualiai įspūdingų scenų, prisotintų nuorodų į meno ir kultūros istoriją, kaip antai barokinis danse macabre leitmotyvas ir kt., nors kruopščiai apgalvoti personažų kostiumai ir grimas (juos kūrė pati Duda-Gracz), kuriuos išryškina Katarzynos Łuszczyk šviesų dizainas, vientisam stilistiniam įspūdžiui išgauti trukdo tikslumo stokojanti aktorių vaidyba. Pirma, tekstas jų lūpose dažnai skamba it medinis, archaizmams trūksta įkūnijimo. Antra, sunkiai įtikina psichologinės personažų charakteristikos, jų poelgių motyvai. Lyg ir kiekvienas veikėjas turi savo istoriją, tačiau jų daug ir atrodo, kad svarbiausias režisierės, kuri yra ir teksto autorė, tikslas buvo visas linijas suvesti į vieną schemą, kuri liudytų, kad personažų veiksmus lemia meilė. Tačiau spektaklio personažai labiau primena viduramžių vaidinimo alegorines figūras, o ne gyvus žmones. Galbūt to Duda-Gracz siekė sąmoningai, nes kai kuriems veikėjams ji užkabina lenteles su įvardytomis jų ydomis - „Paleistuvystė“, „Melagystė“, „Prievarta“... Vis dėlto įtikinanti vieninga vaidybinė forma nerasta, ir tik nuo individualios kiekvieno aktoriaus meistrystės priklauso ryšio su publika stiprumas. Jautrumu kaip visada išsiskiria Justinos Vanžodytės Gražutė, tikrumo blyksnių pažeria Darius Meškauskas, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė. O štai iš anapusybės sugrįžęs Čigonas (aktorius Bartoszas Rochas Nowickis) - suvis neaiškus personažas: ar jis myli ištikimąją žmoną, ar ir ją, ir meilužę, koks jo santykis su aplinka, lieka paslaptis.
Ir viduramžių miraklių, ir barokinių mirties šokių, skelbusių memento mori, svarbiausias uždavinys buvo priminti žiūrovams apie gyvenimo laikinumą ir paskatinti gyventi dorovingai. Ką žiūrovai išsineš iš Klaipėdos dramos teatro „Meilės“, šios makabriškos siaubo pasakos, sunku nuspėti. Kaip susitikimo su publika metu apibūdino pati Duda-Gracz, tai pagrabinis spektaklis. Aišku, meilė ir mirtis visada šalia, tačiau mirties šiame scenos kūrinyje žymiai daugiau nei meilės.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
