Asmenukė – Ivo Dimchevo slaptasis ginklas #„ConTempo“ jaunųjų kritikų programa

Julija Strazdaitė 2022-09-07 menufaktura.lt
Akimirka iš koncerto „Selfie Concert“, autorius ir atlikėjas Ivo Dimchevas (Bulgarija). Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2022. Martyno Plepio nuotrauka
Akimirka iš koncerto „Selfie Concert“, autorius ir atlikėjas Ivo Dimchevas (Bulgarija). Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“, 2022. Martyno Plepio nuotrauka

aA

Jaunimo šiais laikais neatplėši nuo telefonų ekranų, - replika, kurią dažnai girdime iš vyresniosios kartos, augusios informacinių technologijų bumo priešaušryje. Šio pasipiktinimo pagrindas neabejotinai yra žmonių neprisitaikymas prie žaibiškos technologinės pažangos, mus visus įtraukiančios, kaip nesustabdomas uraganas. Bulgarų kilmės transdisciplininio meno atstovas Ivo Dimchevas, pasižymintis ekscentriškumu, regis, ranka numojo į tokius pasisakymus ir savo pasirodyme „Selfie concert“, vykusiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“, kvietė žiūrovus priimti naują žmogaus egzistavimo išvien su išmaniuoju įrenginiu būvį.

Žiūrovai atsidūrė akistatoje su paslaptingomis tatuiruotėmis padabintu ir jaunatviškai atrodančiu vakaro kaltininku I. Dimchevu. Spinduliuodamas pasitikėjimą savimi, atlikėjas koncertą pradėjo netikėtai ir lėtai sukiodamasis tarp minios ir fotografuodamas sutrikusių žiūrovų veidus,  pasitelkdamas programėlės „Instagram“ filtrus. Daugumai tai kėlė šypseną, tačiau matėsi, kaip kuris nors labiau susivaržęs ir drovus žmogus pasijuto nejaukiai. Pastarąją reakciją patyriau ir pati, net pradėjau ieškoti saugesnės vietos, toliau nuo įvykių epicentro, kad jokiu būdu neatsidurčiau prieš Ivo kamerą.

„Aš nedainuosiu, kol jūs nepradėsite su manimi fotografuotis“ - tokiu raginimu ekscentriškasis atlikėjas skatino susirinkusiuosius išeiti iš pasyvios stebėtojo būsenos ir pradėti bendrą pasirodymą. Supratę, jog neišsisuks nuo dalyvavimo, vienas po kito žmonės filmavosi, fotografavosi su atlikėju, kol menininkas jausmingai atliko savo numerį.

Pradžioje atlikęs porą akustinių dainų, akompanuodamas joms tik sintezatoriumi, I. Dimchevas įjungė antrą bėgį ir kolonėlėse pasigirdus ritmingai melodijai, pasirodymui suteikė vakarėlio nuotaiką. Repertuare netrūko ir energingų pop stiliaus, ir slaviško skambesio dainų, kurios veikė kaip alkoholis - padėjo publikai atsipalaiduoti ir įsilieti į gyvai pulsuojantį, atlikėją apsupusį žmonių tumulą. Akivaizdžiai meistriškai įvaldęs dainavimo techniką, I. Dimchevas netruko pademonstruoti įmantrių balsinių melodijų, netikėtai gražaus falceto.

Menininkas per savo pasirodymą publikai leido akiplėšiškai lįsti prie jo veido su kameromis, lyg jos būtų įkyrios aplinkui zujančios muselės. Galima tik numanyti, kaip vargina nuolatinis pozavimas ryškiam ir fluorescenciniam telefono ekranui, o I. Dimchevas tai guviai nuslėpė įsijausdamas į nepriekaištingą kūrinių atlikimą. Menininkas savo pasirodymu sukūrė dvigubą realybę -  bendradarbystė tarp atlikėjo ir žiūrovų vyko tiek fizinėje (prašmatniai estetiškoje Žaliakalnio Sinagogos erdvėje), tiek virtualioje dešimčių telefonų kamerų dimensijoje.

Auditorijos reakcijos varijavo. Jaunesnieji dalyviai bei tėvai su atžalomis iškart prisijungė prie „selfių“ diskotekos ir pasidavė muzikos ritmui, bet negalėjau nepastebėti ketverto vyrų, įžengusių į penktą dešimtį, sutrikusiais žvilgsniais stebinčių vykstantį performansą. Vis dėlto pora jų koncertui įpusėjus neatsilaikė nenusišypsoję ir prisijungė prie šokių aikštelės sūkurio. Menininkui pavyko įtraukti skirtingų kartų atstovus į savo neįprasto vakarėlio šėlsmą. Tačiau keli atėjūnai taip ir neatsipalaidavo, iki pat renginio pabaigos sėdėjo nejaukiai susigūžę. Toks kontrastas akivaizdžiai pabrėžė skirtingus žmonių charakterius ir elgesį nepatogiose situacijose.

„Asmenukė yra choreografija, asmenukė yra skulptūra, asmenukė yra tragedija, asmenukė yra meilė. Asmenukė yra mažiau apie mane, tai daugiau apie mus“, - tokiais žodžiais atlikėjas supažindino mus su savo darbu. Regis, menininkas į šį fenomeną žvelgia dvejopai. Viena vertus - jis pripažįsta asmenukę kaip meno formą ir leidžia jai atsiskleisti per žiūrovų veiksmus, antra vertus - švysteli šlakelį cinizmo. Manau, kad menininko koncepcija ironiškai atspindi nūdienos visuomenę ir mūsų norą viską fiksuoti savo išmaniaisiais telefonais. Tai lyg nuoroda į chaotišką įžymybių garbinimo kultą, kuriame pagrindinė valiuta yra matomumas ir šlovė, kuriai puikiai pasitarnauja idealizuojamo asmens medžiojimas fotokamera, paparacių bei superfanų fenomenai. Vis dėlto I. Dimchevas pasirodymo koncepcijos nesureikšmina. Anot kūrėjo, jam tiesiog patinka asmenukių koncerto idėja. Jis dievina fotografuotis ir jaučia, jog tai jį priartina prie jo auditorijos.

Mums visiems puikiai pažįstamas koncerto formatas „Asmenukių koncerte“ buvo iškreiptas ir pakeistas į netikėtą bendrystės erdvę, kurioje netrūko pozityvių emocijų, žiūrovų integracijos ir mobilumo, muzikos, šokių, kartu ir nejaukumo. Šios sąlygos dalyviams leido pajusti bendrystės dvasią ir bent valandai suteikė galimybę mėgautis mūsų kolektyvine priklausomybe viską nevaržomai fiksuoti išmaniaisiais įrenginiais.

Teksto autorė - tarptautinio scenos menų festivalio „ConTempo“ jaunųjų kritikų programos dalyvė.

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.