Teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS nuo 2008-ųjų organizuoja festivalį „Teatras keliauja pas vaikus“, kurio metu jaunai auditorijai skirtus spektaklius veža į nuo sostinės ir kitų didžiųjų miestų nutolusius Lietuvos kraštus. Tai - svarbi misija, kuria užsiimti valstybiniai teatrai ne visuomet turi noro, o nevyriausybinės įstaigos pristinga laiko ir / ar lėšų. Paradoksalu, kad pati būdama vilniete, vykau į Telšius tam, kad pirmą kartą pamatyčiau sostinėje pastatytą spektaklį.
„Dulkėti veidrodžiai“ - tai Ievos Jackevičiūtės režisuotas Raimondo Klezio monospektaklis pagal jo paties užrašytą pjesę. Prieš kurį laiką rodytas Vilniuje, kūrinys sulaukė teigiamo teatro bendruomenės įvertinimo ir, panašu, įkvėpė aktorių toliau rašyti autobiografiniais faktais paremtas monopjeses. Juolab, pirmõsios turinys dėkingas tęsiniams: aprašomas jauno, oficialiai nesavarankiško žmogaus brandos periodas. „Dulkėti veidrodžiai“ - tai pasakojimas apie perėjimą į už savo veiksmus atsakingo suaugusiojo pasaulį, apie savo poreikių tenkinimą, apie bandymą išlikti ten, kur gyvenimas tave nubloškia. Taip pat - apie laukimą ir apie norą turėti bei bandymą gauti daugiau nei prigimtis ir aplinka padėjo ant lėkštutės.
Žmogaus brandą skirtinguose gyvenimo tarpsniuose iliustruoja ir vėlesnės R. Klezio monopjesės: stand up stiliumi pastatyta „Geriau būčiau negimęs“ bei neseniai pirmą kartą viešai perskaityta „Tėvo vaikas“. Panašu, kad pjesių turinys apsprendžia ir tikslinę auditoriją. Pastaruosiuose kūriniuose kalbama apie būtinybę (užsi)dirbti ar apie kintantį santykį su tėvu pačiam tokiu tapus, vadinasi - apie suaugusiems aktualias temas. „Dulkėtuose veidrodžiuose“ aktorius papasakoja apie ilgą paauglystės periodą, kuriame meilės, pripažinimo ir laimės pojūčio ieško ne pačiais tinkamiausiais būdais, nes niekas jo neišmokė, kaip kitaip tai daryti. Spektaklio forma - aktoriaus pasipasakojimas, detales iliustruojant aktorine raiška (naudojamas rekvizitas pagyvina veiksmą, bet neturi ženklios funkcijos). Beveik visas kūrinio turinys užrašytas pjesėje, tad susidaro įspūdis, kad tekstas čia svarbesnis nei teatras. Natūralu, kad pasakojimas aktualiausias tiems, su kurių dabartinėmis patirtimis sutampa. Vadinasi, paaugliams.
„Dulkėtų veidrodžių“ pjesė gausi metaforų, iš kurių bene įdomiausia tapo pavadinimu. Dulkės - tai narkotikai, kuriuos vartodamas tikiesi prisikasti prie tikrojo savęs, tiksliau, prie tokio, kokį nori ir tikiesi save pamatyti. Tik su veidrodžiais nutinka netikėtų dalykų: gali pamatyti ne tai, ko tikėjaisi, arba gali meluoti sau, kad matai būtent tai, ką nori matyti.
Tai - nepaprastai graži ir kiek sekli metafora. Kaip ir daugybė spektaklyje išgirstų kitų. Ne kartą nustebau supratusi, kad už turtingos išraiškos plyti gana paprastas turinys, tiksliau, elementari buitis, paprasčiausios žmogaus gyvenimo detalės. Nenuvertindami nei turinio (nes pats gyvenimas yra veikiau dėsningas nei nuolat stebinantis), nei auditorijos išmonės, grįžkime prie „Dulkėtų veidrodžių“ dedikacijos paaugliams. Pjesės metaforų vaikai dar nesupras, o kalbant su suaugusiais nebėra reikalo „cenzūruoti“ istorijų perkeltinėmis reikšmėmis. Todėl kilo mintis, kad gražias ir seklokas literatūros meno išraiškos priemones mieliausiai priimtų paaugliai. Jos leidžia į ne visuomet malonią realybę žvelgti per paslaptingą šydą ir neatima tikėjimo, daugybei žmonių blėstančio drauge su patirtimi.
Meninių priemonių gausus tekstas leidžia laikyti spektaklį literatūriniu teatru. Kaip minėta, didžioji dalis kodų slypi būtent žodžiuose, o ne aktoriaus veiksmuose. Klezys greitai keičia personažus, kuriuos pateikia fiksuotomis formomis (balso tonu, kūno padėtimi, pasikartojančiais žodžiais). Prisistatydamas Ruso, jis aktyviai bendrauja su jaunais žiūrovais, daliai jų parodydamas išskirtinį dėmesį. Kartais jį kurdamas aktorius užsižaidžia ir palieka likusią publiką be veiksmo, kartais švelniai pasityčioja iš stebinčiojo, kurio pagalbos vėliau paprašo. Kažin, ar taip prieinama prie tų, iš kurių kažko nori. Kita vertus... juk Ruso tėvai neišmokė, kad siekiant ryšio ir pagalbos prie žmonių reikia eiti gražiai ir pagarbiai.
Nors aprašyme teigiama, kad „Dulkėti veidrodžiai“ pastatyti remiantis autobiografiniais faktais, spektaklyje tai nebūtinai suprasime. Galime numanyti, kad Ruso - tai Klezys vaikystėje, nes pasakojimas scenoje aktoriui akivaizdžiai artimas. Drauge sunku patikėti, kad žaviai, brandžiai scenoje atrodantis vyras ir girtavęs, narkotikus vartojęs, neaišku kur valkiojęsis, nedarnioje šeimoje augęs ir dėl to verkęs jaunuolis - tas pats asmuo. Džiugu matyti reikalingą atstumą tarp aktoriaus ir jo vaidinamos autobiografinių detalių gausios istorijos, kaip ir aktorių, turintį ne tik polinkį, bet ir reikalingus duomenis (charizma, ištvermė, gebėjimas komunikuoti ir klausyti) vaidinti monospektakliuose. Šiek tiek gaila, kad kol kas jo išraiškų arsenalas pernelyg ribotas. Iš principo visą spektaklį likdamas pasakojančiu savimi bei vengdamas improvizacijų (išskyrus interaktyvias scenas) aktorius stipriai apriboja ir spektaklio išraišką.
Panašu, kad „Dulkėti veidrodžiai“, o galbūt „No Shoes“ teatras, po kurio vėliava Klezys ir Jackevičiūtė kuria spektaklius, Lietuvos teatro kontekste nusipelnė atskiros nišos. Ši komanda, regis, atrado sau artimą kryptį: nuoširdumui reikšmę teikiantį teatrą, ženklišką išraišką, jautrumą ir gyvo dialogo paieškas. Tai artima taikomajam teatrui, kuris stengiasi pažinti savo auditoriją ir laiko tai svarbesniu kriterijumi nei pastangas inovatyvia išraiška perspjauti „konkurentus“. O profesionalaus taikomojo teatro Lietuvoje kol kas turime tikrai nepakankamai.
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ remia Lietuvos kultūros taryba. Straipsnis parašytas bendradarbiaujant su Scenos meno kritikų asociacija.
-----
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
