Šių metų „Naująjį Baltijos šokį“ atidarė Dimitris Papaioannou, uždarė Yoannas Bourgeois. Tai - neįtikėtina prabanga: viename festivalyje - du šiuolaikinio šokio genijai. Esu drąsi juos taip vadinti, nors taip nevadinu nieko daugiau. Bet šiuo atveju nerandu tinkamesnio epiteto. Ir nors Yoanno Bourgeois „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ - tik trumpas momentas (vos pusvalandis sukimosi!), Dūmų fabrike vis tiek buvo justi tas pats jausmas, kaip ir prabangiai ilgame Papaioannou „Transverse Orientation“: prieš akis - šokio estetikos koncentratas, kuriam reikėtų prikabinti etiketę totalus. Man abiejų šių kūrėjų darbai visuomet sukelia ne jausmą, kad stebiu šokio darbą, bet jausmą, kad stebiu sustabdyto pasaulio iškarpą. Laiko vienetą, kurį šie kūrėjai iškirpo iš savo akiai atsivėrusios tikrovės ir atnešė parodyti mums. Ir atnešę rodo įvairiais rakursais, sukdami, kartodami, lėtindami, greitindami, lyg iškėlę ant delno rodytų kokią nors tuopą iš sodraus Marcelio Prousto pasaulio, nutviekstą sustojusios popietės šviesos.
„Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ - tai trys trumpi kūriniai ant besisukančių platformų. Judantys mechanizmai ir ant jų balansuojantys šokėjai - tai, iš ko šiandien atpažįstame Yoanną Bourgeois. Jo šokio filme „Les grands fantômes“ (liet. Didieji vaiduokliai) matėme visą judančių struktūrų įvairovę. Romos Panteone nufilmuota įvairių figūrų ir jose įstrigusių žmonių bendro judesio architektūra išsamiau apibrėžia Bourgeois požiūrį į šokį: tai - vieta, kur žmogus aptinka judantį pasaulį ir nesipriešindamas leidžiasi to pasaulio judinamas. Filme justi ypatinga choreografo pagarba ne tik judančiam žmogui, bet ir judančiai konstrukcijai bei aplinkai, kurioje ji yra. Lyg būtent tas struktūrų ir žmonių judėjimas suteiktų kvėpavimą pačiam Panteonui, iki maksimumo išaugintų jo sakralumą ir išryškintų gilų istoriškumą. Taigi, priverstų ir patį Panteoną įsitraukti į pasaulio judėjimą. The world knows no rest in time, space, bodies, desires (liet. Pasauliui nepažinus poilsis - laike, erdvėje, kūnuose, troškimuose) - apie tai kalbama filme; ta pati mintis atkeliauja ir į Naujosios Vilnios Dūmų fabriką.
Vilniaus 700 metų gimtadieniui sukurta konsteliacija „Laikini sprendimai sustabdytai akimirkai“ telpa ant dviejų kvadratinių platformų. Viena - greitėdama ir lėtėdama - sukasi pati, kita, pakelta aukščiau, vienu šonu ilsisi ant žemės, kol ant jos užsilipa žmonės, - o tuomet jau jų reikalas išlaikyti ją horizontalią. Nuostabu, kaip keliuose visada judančiuose kvadratiniuose metruose atsiskleidžia žmogaus santykis su savimi, su kitu ir su pasaulio objektais: žmogus Yoanno Bourgeois choreografijoje nėra valdovas. Jis čia paklūsta fizikiniams dėsniams ir tol, kol jų neperpranta, negali net pasiekti kito žmogaus ar prisėsti prie stalo. Bourgeois šokėjas gali funkcionuoti tik būdamas nuolankus fizikai, tik visiškai atsiduodamas išcentrinei ir įcentrinei jėgoms, tik gerai suvokdamas žemės traukos veikimą. Tokiu būdu choreografas labai architektūriškoje raiškoje atkuria žmogaus ir gamtos santykį: jo judantys mechanizmai man visų pirma yra stichiški tarsi gamtos procesai, kuriuose turi įtilpti mažas žmogus. Jo judantys mechanizmai man - Žemė, kuri sukasi kiekvieną akimirką.
Bourgeois kūriniai savo poveikiu artimi šiuolaikinio cirko žanrui - į ant platformų besisukančius / balansuojančius šokėjus žiūrovai žiūri kaip į stebuklą: išsižioję, plačiai atvertomis akimis, bijodami praleisti bent sekundę judėjimo magijos. O visos magijos pagrindas - paprasčiausi žmogiški santykiai. Triptiko pirmoje dalyje šokėja Yurié Tsugawa mezga ryšį su savimi, bandydama atrasti savo vietą santykyje su platformos kampe stovinčia kėde. Labiausiai šioje dalyje jaučiamas trūkinėjantis Jos ryšys su aplinka. Rodos, dar kiek, ir pasaulis išsvies Ją iš savo orbitos. Galiausiai orbitoje telieka kėdės kojų įsitvėrusios Tsugawos rankos, likęs kūnas sukasi už konstrukcijos ribų. Pasakoju ir jaučiu, lyg rašyčiau apie stebuklų šalį, kurioje liūtai skraido, o žirafos plaukioja vandeny. Jausmas, kylantis stebint Bourgeois pasaulį, panašus.
Antroje triptiko dalyje pats šokantis Yoannas Bourgeois ir Yurié Tsugawa susitinka ant balansuojančios platformos, kurią išlaikyti horizontalią prireikia dviejų žmonių fizinių pastangų ir absoliutaus suderinamumo. Čia jų tikslas - tik pasistatyti po kėdę prie viduryje platformos esančio stalo ir susėdus pažvelgti vienas kitam į akis. Tačiau visa balansavimo ir per judesį gimstančio santykio epopėja įtraukia į mylių mylias asociacijų apie tai, kaip mums iš tiesų sunku paprasčiausiai ateiti ir atsisėsti vieniems priešais kitus, išsaugant niekur nenuvirtusį ir nesugriuvusį pasaulį.
Trečioje dalyje šokėjai grįžta ant besisukančios konstrukcijos ir mėgina vienas kitą pasivyti. Priartėja, nutolsta, bėga, stovi, atsitrenkia, atsitraukia, nesusiduria, nesusiduria, nesusiduria. Apie tai negalima rašyti - tai reikia matyti. Nes parašius, kad galiausiai Jis laiko Ją pakėlęs ir Ji nuo konstrukcijos sukimosi beveik skrenda, bus panašu į laimingą pabaigą. Bet Bourgeois kūrinių veikėjai apie laimingas pabaigas nieko nežino, nes jos reikštų pasaulio sustojimą. Jie tik žino, kad judėjimas niekada nesiliauja, kad the world knows no rest.
Andrejus Tarkovskis apie kino prasmę yra rašęs: „Sugretinti žmogų su begaline aplinka, sulyginti jį su nesuskaičiuojama gausybe žmonių, praeinančių pro jį ir toli nuo jo, susieti žmogų su visu pasauliu“. O man tai - Yoanno Bourgeois kūrybos prasmė. Ir šitą prasmę norisi turėti pasistačius ant stalelio prie lovos ir sukti be paliovos, kaip mergaičių dėžutėse sukasi prisukti karaliukai.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
