Per pastaruosius metus Lietuvos teatrų scenose buvo galima pamatyti ne vieną distopinį ar moksline fantastika paremtą spektaklį suaugusiesiems. O štai šių metų pradžioje Klaipėdoje sukurtas ir mokslinės fantastikos spektaklis su distopijos elementais jaunimui nuo dvylikos metų: Stanisławo Lemo istorijomis paremtos „Robotų pasakos“, kurias režisavo Konradas Dworakowskis.
Lemo tekstai suaugusiesiems Lietuvoje gerai pažįstami. Ypač 2014, 2017 ir 2021 metais perleistas „Soliaris“. Kuris 2021 m. tapo pagrindu Grzegorzo Jarzynos režisuotam spektakliui „Soliaris 4“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. O „Robotų pasakos“ 2021 m. lietuvių kalba pasirodė pirmą kartą. Knyga skirta visų pirma vaikams. Ir parašyta vaikams pažįstama forma. Pažįstamas turėtų būti net ir turinys: siaubingi tironai, išgelbėjimo laukiančios princesės, su neapsakomais siaubūnais susikaunantys ar savo gudrumu priešą nugalintys herojai, trys sunkiai įvykdomos užduotys ar karalaitės užsispyrimas, įveikiamas sumanumu. Tačiau įprastus veikėjus šiose pasakose keičia robotai, mokslininkai, išradėjai, atgiję elementai ir tik kartais pasirodo kerštingi ir griaunantys blyškiai - žmonės. O pasakoms įprastą pabaigą, kuria arba pamokoma kaip nesielgti, arba atkuriama tvarka, dažnai keičia ironiškos ir net pesimistiškos veikėjų, planetų ar nuotykių baigtys.
Lemo pasakose nuskamba ir netikėtų temų. Greta istorijų, primenančių žmonių bukumą demaskuojančias pasakas apie velnius ar gudrumu užkariaujamų karalaičių širdis, rašytojas pasakoja ir apie skirtingų gyvybės formų santykius, apie mirtį bei savižudybę, apie netobulas visuomenines santvarkas ir jų pakeisti negebančius net ir dalies žmogiškųjų savybių netekusius pasakų veikėjus. O rašytojo meilę mokslui - ir siekį ja užkrėsti jaunąją kartą - galima aptikti kiekvienoje pasakoje, nes siužetai ir veikėjų santykiai papildyti tikrais moksliniais terminais, cheminių elementų pavadinimais ir jų sąveikų apibūdinimais.
Kita vertus, 1964 m. išleistos Lemo pasakos skaitant šiandienio žmogaus akimis atrodo kaip praėjusio laiko atspindys su dabartimi turintis vis mažiau sąlyčio taškų. Robotų ir mašinų pasaulis ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams skirtuose kūriniuose jau matytas daugybę kartų, robotų ir žmonių santykių galimybės aptartos, o ir daugumos vaikų, kurie turėtų skaityti „Robotų pasakas“, namuose jau gyvena roombos ir alexos, formuojančios savitus santykius su elektroniniais padarais. Be to, per beveik šešiasdešimt metų gerokai pasikeitė ir pasakose kritikuojamos ar įtvirtinamos normos, visuomeniniai ryšiai, net ir keliami filosofiniai klausimai neretai jau yra įgiję naujų atspalvių ar praradę aktualumą žmoniją ištinkančių krizių akivaizdoje.
Tad lenkų ir lietuvių kūrėjų bendras spektaklis paaugliams paremtas šiais įdomiais, nors ir nebe visai aktualiais tekstais, viena vertus - turi pajėgumų išryškinti šiuolaikiniam jaunimui įdomias ir aktualias temas, kita vertus - čia nemažai pavojų likti praeityje, neįvertinant kintančio pasaulio. Kovo viduryje matytas spektaklis atskleidė, kad sceninis „Robotų pasakų“ variantas įgyvendina ir savo galias, ir pasiduoda jo tykojusiems pavojams.
Spektaklio dramaturgas Robertas Jaroszas šiam pastatymui sujungė kelias Lemo pasakas, tiksliau - perpynė jų fragmentus, o režisierius su aktoriais dar ir sujungė kelis personažus. Taip scenoje žiūrovams buvo atskleista, Lemo įkvėpta, juodai pilka visatos vizija, įkurdinta mažojoje Klaipėdos dramos teatro scenoje tarp gausybės ore sustingusių meteorų, sudužusio erdvėlaivio ir pakibusio, išvirtusiais elektroniniais mechanizmais besidraikančio fortepijono (scenografijos ir šviesų dailininkė Marika Wojciechowska). Šioje mažutėje visatoje veikia aštuoni aktoriai ir bent vienuolika personažų. Trys aktorės, aptemptos juodai sidabriniais kostiumais, viso spektaklio metu demonstruoja įspūdingas fizines galimybes, o keturi aktoriai, aprengti labiau kasdienius drabužius primenančiais kostiumais (kostiumų dailininkė Polina Nimrea), nors savo personažus taip pat kuria visų pirma kūniška raiška, renkasi kur kas kuklesnes priemones taip ir netapdami merginoms prilygstančiais gimnastais.
Šie septyni aktoriai - Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Toma Gailiūtė, Jonas Baranauskas, Donatas Švirėnas, Karolis Maiskis ir Jonas Viršilas - savo personažus kuria šaltais balsais ir tarsi mechaniškais, kiek kampuotais judesiais. Lyg iš tiesų skambėtų metalas ir kristalai, o ne kalbėtų žmonės. Tačiau ne visiems sekasi vienodai sklandžiai. Pinaitytės, Vanžodytės ir Gailiūtės trio - puikiai veikia kartu ir bejausmiais balsais perteikia medžiagų, iš kurių sutverti „Robotų pasakų“ veikėjai, šaltumą. Baranausko karalius - juda gražiai laužytais judesiais, o aktorius nepasiduoda mokslus Lietuvoje baigusius aktorius dažnai ištinkančiai pagundai pradėti vaidinti įprasta maniera ir savo vaidinamuose epizoduose išlaiko tikslią atlikimo formą. To paties padaryti, deja, nepavyksta Maiskiui, vaidinančiam Kristalę įsimylėjusį ir dėl jos blyškumi bandantį apsimesti karalaitį Fericį. Galbūt todėl, kad šis personažas pernelyg žmogiškas, pasidavęs savo aistroms ir emocijoms. O šaltai ir mechaniškai vaidinamos emocijos greičiausiai įgytų karikatūros atspalvį, kurio, regis, spektaklio režisierius nenorėjo.
Apskritai, sceninės „Robotų pasakos“ ne tik kad nekuria Lemo personažų ar jų atitikmenų žmonių pasaulyje karikatūrų, bet ir atsisako viso autoriaus tekstuose įrašyto humoro. Taip atsiribodamas nuo visko, kas galėtų sukelti juoką, spektaklis, priešingai nei prieš premjerą teigė jo režisierius, tampa pesimistiškas, tamsus ir labai priartėja prie distopijos. Juo labiau, kai spektakliui įsibėgėjus žiūrovai pamato, kaip „Robotų pasakose“ traktuojamas žmogus - Mikalojaus Urbono vaidinamas Homosas Antropas, - ir žmonija apskritai.
O ji čia - kerštinga, manipuliuojanti, žudanti, savanaudė. Iš esmės - visata ir daugybė joje gyvenančių būtybių kur kas geriau jaustųsi be blyškiaveidžių naikintojų. Ši mintis ganėtinai artima ir „Soliariui“, kuriame net tarpusavyje nesusikalbantys žmonės mėgina prakalbinti nepažįstamą gyvybės formą. O to nesugebėję padaryti imasi agresijos, kuri galiausiai atsigręžia prieš juos pačius psichologinio smurto pavidalu. Tačiau „Robotų pasakose“ žmonija vis dėlto turi vieną jos egzistavimą bent šiek tiek išteisinančią savybę, kuri atskleidžiama paskutinėje spektaklio scenoje. Iš sudužusio erdvėlaivio išsiropštęs, juodo dumblo ar tepalo baloje išsimurkdęs Urbono blyškiaveidis galiausiai prieina prie kybančio fortepijono ir pradeda groti. Jis kuria. Gebėjimas kurti ir menas spektaklio finale tampa vienintele šviesos kruopele, kuriai atsidėję žmonės, regis, galėtų atpirkti bent dalį to, ką padarė blogo savo planetai ir visatai.
O ir patys spektaklio robotai, žmogiškai netobuli, aistringi, užsispyrę, manipuliuojantys, primena apie įprastas žmonijos ydas. Tad Klaipėdos dramos teatro „Robotų pasakos“ yra gana niūrus spektaklis, pabrėžiantis įvairiausius žmonijos trūkumus ir abejojantis gebėjimu sukurti geresnę ateitį, be monarchų, tironų, hierarchijų, princesių, kurias reikia gelbėti arba suvilioti apgaulės būdu. Nepalyginamas su žaismingu ir šviesiu - nors turinio aspektu ir gana tragišku - Klaipėdos lėlių teatro darbu „Didysis sprogimas“ (režisierius Zvi Saharas), kurio veiksmas taip pat vyksta elektroniniame pasaulyje. Tad pakviesdamas paauglius į teatrą ir pasiūlydamas jiems aktualių klausimų apie savo vietą pasaulyje, pasirinkimo laisvę ir atsakomybę (kuriais kalbėtis ne tik įdomu, bet ir naudinga besiformuojančioms asmenybėms), spektaklis tampa nepaprastai aktualus. Kita vertus, jo tamsa, pesimizmas, pasenusios pasaulio tvarkos kartojimas ir atsisakymas juokauti grasina visas gerąsias spektaklio savybes paskandinti metalu džeržgiančioje melancholijos jūroje ir likti nepastebėtas.
