Gėlės scenoje ar prie jos įprastai atsiranda tik po pasirodymų. Salėje, kurioje vyks Eglės Švedkauskaitės režisuotas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, jau guli laukinių gėlių šūsnis - joje galima įžvelgti nuorodas ir į kūrinį įkvėpusios menininkės Veronikos Šleivytės meilę gėlėms, ir į kartu su gėlėmis karikatūriškai asocijuojamą moteriškumą. Prasidėjus vyksmui gėlės lėtai išdalinamos žiūrovams, daugiausia žiūrovėms. Šiuo veiksmu prasideda performanso atlikėjų Justinos Mykolaitytės, Elžbietos Latėnaitės ir Eglės Gabrėnaitės žvilgsniais išryškinamos santykių su žiūrovais, savimi bei tarpusavyje reprezentacijos.
Performansas įkvėptas Vėros Šleivytės fotografijų ir gyvenimo istorijos, jame pasitelkiama vaizdo medžiaga ir fotografijos iš jos archyvo, tačiau nebandoma dokumentiškai ir istoriškai atpasakoti menininkės gyvenimo motyvų. Jos kūryba Švedkauskaitė remiasi kaip strategija užduoti ir permąstyti savireprezentacijos klausimus. Taip pat, kaip savo fotografijose darė Šleivytė, - interpretuoti asmeninio gyvenimo akimirkas kaip meno objektą ar net jam prilyginti savirefleksijos ir savęs pažinimo momentus.
Trys skirtingų kartų aktorės apmąsto savo vaidmenis mene ir gyvenime. Gabrėnaitė žvelgia į save ekrane tiek esamuoju laiku (aktorės pačios save filmuoja), tiek kadruose iš filmų. Taip parodomas per laiką kintantis savęs suvokimas ir kitų kurtas jos įvaizdis. Dabar aktorė jau yra kitas, daug gražesnis ir sau artimesnis asmuo nei kine. Latėnaitės pasakojimas taip pat atskleidžia tam tikrą virsmą - tapatybės atradimą per išvaizdą ir santykius. O jauniausia iš dalyvių Mykolaitytė įžengia į pradedančios menininkės vaidmenį. Moterys pasakoja savo istorijas, nevaidindamos kokių nors personažų, o jų pasakojimus sieja žodžiais arba šokio judesiais kuriami pokalbiai.
Vienas iš pokalbių - Latėnaitės ir Mykolaitytės šokis - nurodo į Šleivytės gyvenimą ir meilę tarp moterų. Aktorės tiesmukai nekuria queer santykių ir moterų seksualumo iliustracijų, ir taip dažnai tampančių tik kitų geismo objektu. Aistra ir meilė čia pasireiškia ne visai aiškiai matomu, bet ryškiai juntamu intymiu bei subtiliu ryšiu, atsiskleidžiančiu per šokį.
Nuoroda į moterišką žvilgsnį mene (angl. female gaze, kilusį kaip atsakas į kino teoretikės Lauros Mulvey išryškintą vyrišką žvilgsnį, male gaze) pastebima jau šio performanso pavadinime „Žiūrėdama viena į kitą“. Moteris - ne geismo objektas, o save ir kitus apžvelgiantis subjektas. Priešingai nei istoriškai vyrų dominuojamame meno lauke, menininkės pačios kuria save reprezentuojančius vaizdinius, apmąsto patirtis, (per)formavusias jų gyvenimą ir požiūrį į save bei supančią aplinką. Šiame performanse moteriško žvilgsnio kūrimas paremtas ne tik socialiai aktyviomis feminizmo ir queer temomis, bet ir bendradarbiavimo aspektu - čia nebėra vieno kūrėjo, genijaus, iškėlimo; visa kūrybinė grupė (didžiąją jos dalį sudaro moterys) aktyviai prisideda savo asmenišku žvilgsniu ir patirtimi.
Žiūrovui, kaip ir performanso dalyvėms, suteikiama galimybė pasirinkti, kur žiūrėti - į vyksmą salėje ar į videoprojekcijas ekranuose. Juose pakaitomis vaizduojamas tuo metu filmuojamas veiksmas, Šleivytės gyvenimą iliustruojanti archyvinė medžiaga, iš anksto nufilmuotos performanso dalyvių scenos, atkartojančios ir pratęsiančios Šleivytės nuotraukas (videomenininkė Ieva Kotryna Skirmantaitė). Tokia tarpusavyje susijusių vaizdų gausa sukuria tam tikrą vizualinį žvilgsnių aidą, paveikiai ir jaukiai paklaidinantį šiame kūrinyje.
„Žiūrėdama viena į kitą“ pasižymi tarpdiscipliniškumu. Čia ištrinamos ribos tarp scenos ir vizualiųjų menų, dokumentikos ir fikcijos (aktorių pasakojimų dokumentiškumas derinamas su vaizdo įrašuose suvaidintais Šleivytės fotografijų motyvais; performanse taip pat atkartojama fotografei būdinga nuotraukų režisūra). Dingsta riba ir tarp žiūrovų bei atlikėjų. Žiūrovai įtraukiami į pasirodymą: į juos žvelgiama dalinant gėles, kviečiama perimti iš aktorių jas filmuojančias kameras, dalyvauti Latėnaitės režisuojamoje „nuotraukoje“, matomoje ekrane...
Performanso „Žiūrėdama viena į kitą“ kūrėjoms per trumpą laiką (50 min.) pavyksta ne tik ištrinti ribas tarp menų, permąstyti moterų būtį ir jų žvilgsnį, bet ir pastatyti visą salę ant kojų ir aidinčiais plojimais užbaigti šį įvykį. Jo įspūdžiai nuseka už salės ribų - skvarbių žvilgsnių prisiminimas skatina ir žiūrovo savirefleksiją.
