1847-aisiais, vos dvidešimt trejų metų sulaukusi, nuo džiovos mirė garsi Paryžiaus kurtizanė Marie Duplessis; po metų išspausdintas jos bendraamžio, vieno iš gražuolės meilužių Alexandre'o Dumas-sūnaus romanas „Dama su kamelijomis“; dar po ketverių romanas virto drama, užkariavusia Europos teatrų scenas ir įkvėpusia Giuseppe Verdi sukurti operą „Traviata“, kurios premjera įvyko 1853-aisiais Venecijoje, La Fenice teatre, kompozitoriui artėjant prie keturiasdešimties.
Muzikologė, teatro istorikė Vida Bakutytė knygoje „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu. 1785-1915“ mini, kad bene pirmą kartą vilniečiai „Traviatą“ išgirdo 1872 m. vėlyvą pavasarį, kai Miesto teatre, veikusiame dabartinėje Rotušėje, viešėjo italų dainininko Ludovico Caroselli vadovaujama trupė. Violetos partiją atliko Pia Caroselli.
Lietuvos operos pirmeivių pastangas Kaune, laikinojoje sostinėje, 1920-aisiais pastatyti operą lietuvių kalba kruopščiai rekonstravo muzikologė Danutė Petrauskaitė. Jos tyrimas galėtų tapti puikia medžiaga atkuriamosios dokumentikos filmui - tiek daug įdomių detalių čia pateikiama, remiantis iš suflerio būdelės pirmąjį spektaklį stebėjusio kompozitoriaus, choro dirigento, tuomet beveik trisdešimtmečio Juozo Žilevičiaus liudijimais.
Remdamasi šaltiniais, mokslininkė mini ir jaudinantį faktą, kad Adelė Galaunienė, pirmoji lietuviškoji Violeta, į paskutinį „Traviatos“ veiksmą patalus su visa lova atsiveždavo iš namų. Praėjus šimtui vieneriems metams, naujajame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) „Traviatos“ pastatyme Violetai neilgai tenka merdėti pataluose - atėjus laikui, ji lėtai žengia levandų lauku, už nugaros palikdama tuos, kurie ją mylėjo.
Šimtmetis ir jubiliejus
2020 m. gruodžio 31 d. minėjome ne šiaip „Traviatos“, bet lietuvių kalba pastatytos „Traviatos“, ženklinusios nacionalinės operos gimimą, šimtmetį. Ir nors paskutinį kartą lietuviškai „linksmybės taurę“ solistai ir artistai kėlė 1980 metų premjeroje ir spektakliuose, rodytuose iki 1992 metų pastatymo, iki šiol daugelis operos scenų netgi girdint itališkas frazes skamba lietuviškai - kaip jas perteikė talentinga poetė ir vertėja Ramutė Skučaitė.
Mėgstame didžiuotis „Traviatos“ tradicijomis, tačiau LRT Mediatekoje nėra (arba nepavyko aptikti) nė vieno pilno „Traviatos“ vaizdo įrašo (tiesa, saugomas 1982 m. garso įrašas, kuriame lietuviškai dainuoja Irena Milkevičiūtė, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava, Aušra Stasiūnaitė, Arvydas Markauskas, Sigitas Dirsė, Abdonas Lietuvninkas, diriguoja Rimas Geniušas).
Per daugiau nei pusantro šimto metų Violeta ir Alfredas pabuvojo daugybėje skirtingiausių vietų ir epochų, vilkėjo pačių įvairiausių modelių kostiumus, tačiau „Traviatos“ istorijoje ir Verdi muzikoje vis dėlto labai stipriai juntama „laiko dvasia“, devynioliktojo amžiaus vidurio etiniai ir estetiniai orientyrai, kultūrinė atmosfera, kurioje vienas su kitu varžėsi kategoriškas neoklasicizmas, audringas romantizmas, sentimentų nepripažįstantis realizmas. Todėl net labiausiai liaupsinamuose XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios konceptualiuosiuose „Traviatos“ pastatymuose retai kada pavyksta surasti organišką muzikos ir spektaklį sudarančių vaizdinių komponentų ryšį.
Jubiliejinės LNOBT „Traviatos“ autoriui keturiasdešimtmečiui italų režisieriui Fabio Ceresa pavyko sukurti spektaklį, kuriame toji „laiko dvasia“ akivaizdžiai pulsuoja, o drauge ir perteikti savo požiūrį į šį esmingą Italijos ir Lietuvos kultūrai kūrinį. Režisūra, choreografija, scenografija, kostiumo menas ir šviesų dizainas čia vienas kitą papildo ir sukuria stilingą vizualinę partitūrą, padedančią įtaigiai suskambėti Dumas dramai ir Verdi muzikai.
Premjeriniai „Traviatos“ spektakliai vyko lapkričio 17-20 dienomis, jiems iš anksto ruošė LNOBT parengtos tinklalaidės, spaudos konferencijos, o žiūrovus pasitiko Raudonojoje teatro fojė eksponuojami scenografo Tiziano Santi ir kostiumų dailininko Giuseppe's Palella eskizai. Laukiant spektaklio pradžios, kiek trikdė scenovaizdžių kolorito tonai ir galerija herojų, primenančių vaikiškų knygų apie princeses iliustracijas. Tačiau scenoje abejonės greitai išgaravo, ir netruko įtraukti savitai stilingas režisūrinis naratyvas, nesiekiantis konkuruoti su muzika, o papildantis jos architektoniką ir melodiką estetiškai vientisais vizualiniais komentarais.
Levandos ir ciklamenai
Naujoji „Traviata“ sudomina pagarba operos tradicijai, taip pat gebėjimu sukurti sąlygišką, stilizuotą erdvę, kurioje į tą tradiciją tarsi žvelgiama iš šalies, pasitelkus įvairias XIX a. vizualinės kultūros asociacijas.
Jau uvertiūrai skambant prasiverianti uždanga atskleidžia malachitinį Violetos rūmų interjerą, kuriame ji ruošiasi pokyliui - žaliai apsivilkusių kambarinių rengiama ryškia ciklameno žiedų spalvos suknele.
Tiziano Santi scenografija funkcionali ir dinamiška, scenos šonuose įmontuoti giliai mėlyni paviljonai su Violetos lova kairėje ir staleliu dešinėje prireikus dingsta užkulisiuose, sceną skersai dalina siena su durimis, o sienai prasiskyrus pirmajame, trečiajame ir ketvirtajame paveiksluose atsiveria erdvūs interjerai su centre įkomponuotais laiptais - patogi aikštelė modeliuoti plastiškas mizanscenas iš choro ir mimanso artistų ar demonstruoti pagrindinių veikėjų judėjimo trajektorijas: Alfredo, jo tėvo pasirodymus, desperatišką Violetos džiaugsmo siekį pirmajame ir priešmirtinį klejojimą ketvirtajame paveiksle.
Antrajame paveiksle už tamsiai raudono rėmo matyti seno parko fragmentas, kurį Žoržo Žermono arijų fone keičia kuklus jo Provanso namų interjeras, o netrukus - saulėlydžio nutvieksti levandų laukai su tolumoje po vienišu kiparisu dunksančiu nameliu. Levandos - Žermonų gimtinės ir verslo ženklas, todėl levandų spalvos kostiumais vilki ir tėvas, ir sūnus, blyškia levandų atspalvio suknele pasipuošusi ir Provanso vizijoje pasirodanti panelė Žermon - visi, kaip ir dera vienos giminės atstovams, rusvais plaukais. Trečiojo paveikslo dramatišką nuotaiką kuria tamsiai mėlyni Floros salono apmušalai ir viršuje pakabinti sietynai, kurių mirgančios žvakių liepsnos atspindi muzikoje juntamą nerimą ir liūdną atomazgą. Subtilūs scenovaizdžio elementų raštai ir faktūros, materialioji visų elementų darna - didelis LNOBT dekoratorių nuopelnas.
Tableaux vivants
Režisieriaus Fabio Ceresa ranka nuolat juntama - mizanscenose, atskirų elementų akcentavime, dėliojant spektaklio prasmių žemėlapį, kuriame žiūrovui nesunku orientuotis ir kuris logiškai veda į spektaklio finalą. Kuriant grakščias kompozicijas, daug reikšmės tenka efektingiems Giuseppe's Palella sukurtiems drabužiams, kuriuos iš eskizinių projektų akį džiuginančia tikrove pavertė LNOBT kostiumų gamybos meistrai. „Traviatos“ moteriškų suknelių siluetai lyg atkeliavę iš XIX a. viduryje madingo portretisto Franzo Xavero Winterhalterio paveikslų - iš didžiulių plastiškų sijonų režisierius kuria efektingas mizanscenas, primenančias imperatorienę Eugeniją su ją aptūpusiomis rūmų damomis. Krinolinai suteikia moterų grupėms elegancijos ir plastinio judrumo sukantis, tūptelint ar priklaupiant: pirmajame paveiksle į piramidės formos kompozicijas grupuojamos Violetos viešnios; netrukus, pokyliui pasibaigus, kambarinės meiliai apsupa Violetą; antrajame pati Violeta sukniumba prie rekamjė ir rašo laišką Alfredui; trečiajame šalia Violetos pritupia Flora ir kitos ją guodžiančios damos.
Tokių tableaux vivants spektaklyje yra ir daugiau: antrojo veiksmo pradžioje po medžiais lyg kokiame Claude'o Monet Déjeuner sur l'herbe susėdusi Alfredo kompanija - dvi merginos ir jaunuolis, kuriam Alfredas perleidžia savo skaitytą knygą.
Klasikinę „Traviatos“ inscenizavimo tradiciją pabrėžia choristų kostiumų siluetai, tuo tarpu jų spalvos ir apdaila su šia tradicija diskutuoja - tai drabužiai-uniformos: juodi, pirmajame paveiksle su tamsių ciklamenų, trečiajame - su bronzos spalvos detalėmis. Kostiumų dailininkas nesiekia individualizuoti Violetos ir Floros svečių - tai to paties visuomenės sluoksnio minia, iš kurios režisierius modeliuoja reikiamas scenas ne tik spektaklio metu, bet ir jam pasibaigus režisuodamas nusilenkimus, choristus ir statistus sustatydamas ant scenografinių laiptų, netgi derindamas drabužių spalvas.
Pirmavaizdžiai ir kartotės
Spektaklyje į akis krenta neįkyrios siurrealistinės detalės: skambant pirmiesiems uvertiūros taktams Violeta atidžiai stebi grėsmingų juodų ligos liežuvių išvagotą savo ranką, kurią netrukus paslepia pirštinėje. Ši detalė pastebima ir kituose veiksmuose. O vienas svarbiausių spektaklio motyvų - levanda, pakeičianti įprastą „Traviatoje“ kamelijos žiedą. Levandos šakelę Violetai įteikia Alfredas pirmajame veiksme, o paskutiniajame Violeta, ištraukusi iš po pagalvės, grąžina ją atsisveikindama vietoj savo portreto.
Naujoji „Traviata“ kai kuriais vaizdiniais primena garsiojo režisieriaus Franco Zeffirelli filmą (1983), vėlyvajame sovietmetyje rodytą ir Lietuvoje, suformavusį tam tikrus šios operos suvokimo ir vertinimo standartus.
Filmo vaizdiniai iškyla, stebint Žoržo Žermono arijų iliustracijas antrajame veiksme. Jam pasakojant apie tyrą tarytum angelą dukrą, atsiveria asketiškas levandų spalvos kambarėlis, kuriame įsikūrę statistai seka dainuojamais žodžiais: pasirodo Alfredas, jo sesuo, jos jaunikis, grąžinantis merginai sužadėtuvių žiedą, o panelė Žermon su rusvais plaukais ir siuviniu rankose atrodo lyg atkeliavusi tiesiai iš filmo.
Žermonui dainuojant apie Provansą pasirodo levandų laukas - pirmiausia čia vaikštinėja panelė Žermon, netrukus paguodos ieško, bet neranda Violetos paliktas Alfredas.
Antrajame veiksme pasitelktose iliustracijose veikiantys personažai - lyg manekenai baltu audeklu uždengtais veidais, jų sulėtinti judesiai suformuoja nejaukią, dirbtinę atmosferą, kuri nesukuria reikiamo estetinio ir prasminio rezultato. Erdvės šiapus ir anapus sujungiamos - iš vizijos išlipa Alfredo antrininkas, skambant Žermono „Nėra juk nieko amžino“ - pasirodo ir Baronas su gėle; netrukus ten persikelia Žermonas su Violeta (vėl išnaudota galimybė Violetai dainuojant „Dukteriai mylimai jūs pasakykit“ sukurti gražų paveikslą su prie jos kojų priklaupusia dėkinga panele Žermon). Šiame levandų kambarėlyje paskutiniajame veiksme trumpam atsiduria ir Violeta su Alfredu, bergždžiai planuojantys „Paryžių palikę surasti šalį, kur būt laimingas kiekvienas gali“.
Reikšminga scenovaizdžio ir spektaklio koncepcijos detalė - laikrodis. Pirmajame veiksme, chorui uždainavus „Rytas jau sparnus pakėlė“ liokajus, kilsteltas į viršų savo kolegos, suka ir suka laikrodžio rodykles, dar labiau greitindamas nesustabdomą laiką, o paskutiniajame į septynias valandas ryto rodančias ir nejudančias rodykles akis įsmeigia visi Violetos mirties liudininkai.
Čigonai ir matadorai
Iš Zeffirelli filmo atkeliauja ir jaučių vaizdinys - pirmiausia trečiojo paveikslo pradžioje, skambant matadorų dainai. Gaila, kad su jaučiais choreografas Mattia Agatiello neprigriebė ir žavingų šokio scenų - juslingos čigonės ir efektingo Vladimiro Vasiljevo ir Jekaterinos Maksimovos dueto, tapusio viso filmo puošmena. Šiame veiksme pasitenkinta trijų čigonių pantomiminiu pasirodymu, o užuot pasidavę matadorui, auksaragiai buliai apninka Violetą simbolizuojančią moterį su juodomis ligos linijomis išvagota medžiagine kauke ir ją ginti mėginantį Alfredą. Užuot nugalėjęs, kaip dainuojama, penkis jaučius, Matadoras-Alfredas patiria akivaizdžią nesėkmę, nieko gero nežadančią ir jo meilei. (Buvo laikai, kai į trečiąjį „Traviatos“ paveikslą eita pasižiūrėti Valentinos Tarasovos Čigonės ar Voldemaro Chlebinsko ir Aušros Gineitytės arba Vijolės Parutytės ispanų šokio ir, žinoma, paklausyti finalinės scenos ir choro).
Jaučiai, tik šįkart su levandų spalvos ragais ir kibiais juodais pirštais, pasirodo ir paskutiniajame veiksme kaip neišvengiamos Violetos mirties pranašai. Jie tik kuriam laikui atsitraukia atskubėjus Alfredui, o paskiau vėl grasina niūriais šešėliais ir galiausiai praveria vartus į amžinybės levandų lauką.
Bet spektaklyje labai daug judesio, kuriuo erdvę užpildo mimanso artistai: kambarinės, dabinančios Violetą, kairėn dešinėn zujantys liokajai su styrančiomis livrėjų uodegomis, kurie skambant „Niekam laisvės neaukoti“ gosliai čiupinėja laiptais pasilypėjusią Violetą. Antrojo veiksmo pabaigoje akivaizdu, kaip visoje scenoje išdėstyti svečiai palaipsniui telkiasi kairėje, kur nusilpusi sėdi Violeta, lyg solidarizuodamiesi su įžeista moterimi, o Alfredas lieka su tėvu, kuris jį, puolantį prie Violetos, sulaiko, lygiai kaip ir choristai suturi Violetą, besiveržiančią prie Alfredo.
Paskutiniajame veiksme režisierius suteikia Violetai daugiau jėgų nei įprastai - ji vaikšto po ištuštėjusius rūmus, skendinčius pilkšvoje brėkšmoje (įtaigus šviesų dailininko Levo Kleino darbas), netgi šoka, ir kurį laiką tai atrodo lyg kinematografiškas kliedinčios Violetos sapnas, kol nepriėjusi prie užsnūdusios Aninos jos nepažadina ir nepaprašo vandens.
Spektaklio scenos dinamiškai keičia viena kitą lyg filme, ir kartais, lyg žiūrėdamas filmą, klausi: kuo laišką Alfredui rašo prie rekamjė suklupusi Violeta? Automatiniu plunksnakočiu ar šratinuku? Tikriausiai, pieštuku? Kodėl pirmojo veiksmo livrėja styrančia skelta uodega apsivilkęs tarnas, atnešęs Violetos laišką, klausia Alfredą, kas jis toks, lyg pirmą kartą jį matydamas?
Saulė ir mėnulis
„Traviata“ - daugiausiai kartų matytas operos spektaklis, nors specialiai nesistengta susipažinti su kuo daugiau įvairiausių šios operos pastatymų (prieš keletą metų Latvijos nacionalinėje operoje atsitiktinai teko matyti Andrejo Žagaro ir Andrio Freibergo pastatymą, iš kurio atmintyje liko vulgarokos erotinės detalės; beje, šiame pastatyme yra dainavusi ir Asmik Grigorian). Puikiai parengtoje išsamioje jubiliejinio spektaklio programoje išvardytos trisdešimt trys lietuviškos Violetos - vienuolika iš jų teko matyti įvairiuose pastatymuose, kurie buvo rodomi pagrindinėje Lietuvos operos scenoje per pastaruosius keturiasdešimt metų.
Tarp šių vienuolikos - ir dvi puikios solistės Joana Gedmintaitė ir Viktorija Miškūnaitė, dainavusios dviejuose paskutiniuose premjerinės „Traviatos“ serijos spektakliuose. Režisierius Fabio Ceresa, spaudos konferencijoje paklaustas, kuo skiriasi šios Violetos, palygino jas su Saule ir su Mėnuliu. Tai diplomatiškas ir galantiškas atsakymas - tik Saulės ar Mėnulio savybių nereikėtų priskirti vienai kuriai solistei, nes abi turi užtektinai progų spinduliuoti akinamą džiaugsmą ir skleisti minorinę nevilties šviesą. Nes kur ir kada bevyktų „Traviatos“ veiksmas, kokios išradingos bebūtų mizanscenos, kokia prabanga bespindėtų dekoracijos, kostiumai ir aksesuarai, „Traviatoje“ visada turi karaliauti Violetos balsas - stiprus ir skaidrus, lengvabūdiškas ir gilus, džiaugsmingas ir kenčiantis. Abu vakarus Violetos traukė akį ir ausį, skleidė džiugias žiūrovų šypsenas ir spaudė ašaras, kėlė pasididžiavimą Lietuvos operinio vokalo, artistinio meistriškumo mokykla ir abiejų solisčių talentu. Alfredo partiją dainavo Merūnas Vitulskis, o paskutiniajame premjerinių „Traviatų“ serijos spektaklyje pasirodęs Michaelis Spadaccini atkreipė dėmesį temperamentu, niuansuota, organiška vaidyba - nuo tramdomų jausmų iki aistros, nuo aklo keršto troškimo, ciniškos paniekos iki jaudinančios atgailos. Solidžiai Žoržo Žermono vaidmenį kūrė Vytautas Juozapaitis ir Arūnas Malikėnas. Grakštumu, koketiškumu ir maloniu balsu sužavėjo Ieva Barbora Juozapaitytė-Flora, šį vaidmenį taip pat sukūrė Regina Šilinskaitė. Aninos partiją matytose premjerose dainavo Monika Pleškytė.
Dumas, Verdi ir Ceresos „Traviatos“ dramą įtaigiai atskleidė - ir jautriai, ir jausmingai - Ričardo Šumilos diriguojamas orkestras, taip pat pasigėrėtinas choras (vadovas - Česlovas Radžiūnas), pirmajame paveiksle sukūręs įspūdingą akompanimentą besimezgančios meilės vilčiai, o trečiajame jaudinančiai sielvartavęs kartu su nepelnytai pažeminta Violeta.
Gruodžio mėnesį naujosios LNOBT „Traviatos“ istorija bus rašoma toliau, o iškart po Šv. Kalėdų įvyks dar viena pandemijos pristabdyta jubiliejinė premjera - „Traviatą“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kuria muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierė Anželika Cholina, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė ir šviesų dailininkas Audrius Jankauskas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
