Kartų skirtumai - viena iš populiarių konflikto temų. Kur pažvelgsi, visur gali rasti jo apraiškų - naujienų portaluose neretai tenka matyti straipsnių apie tai, kad jaunoji karta serga depresija, yra kamuojama nerimo, nėra linkusi pirkti nekilnojamojo turto, daugiau užsiima individualia veikla arba pragyvena iš socialinių medijų. Visad juntama tokių teiginių potekstė, kad „jaunoji karta išlepusi, neturinti nei moralinio kompaso, nei tikro darbo ar darbo etikos“. O tokiose socialinėse platformose kaip „TikTok“ ar „Instagram“ strėlės lekia vyresniųjų kartos link - nuo smagaus jos stiliaus, įpročių ar pasaulėžiūros pajuokimo, stereotipiškų parodijų trumpuose vaizdo įrašuose iki kaltinimų homofobija, transfobija, rasizmu, nekvestionuojamo konservatyvumo sukeltomis traumomis bei iššvaistytais žemės resursais.
Kartų konfliktas yra ir pagaliau Lietuvą iš Estijos „Vaba Lava“ teatro pasiekusio Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Ledynai“ (rodytas rugsėjo 24 d. festivalyje „Sirenos“) tema. Tik šiame kūrinyje nepamatysime preciziškai išskirtų „kūdikių bumo“, X, Y ar Z kartų. Čia viskas kiek paprasčiau, o kartu ir daug artimiau vietiniam kontekstui. Scenoje susitinka dvi kartos, kurių skirtis nesvetima posovietinio bloko valstybėms: tie, kurie mena gyvenimą sovietmečiu, ir tie, kurie gimė jau po nepriklausomybės paskelbimo.
Tačiau pirmas spektaklyje žiūrovus pasitinka mažas berniukas. Jis - šio spektaklio pasakotojas, vedėjas, nei jaunosios, nei senosios kartos atstovas. Dar per jaunas, o galbūt jau ir per vėlai gimęs, kad galėtų sulaukti dažniausiai priekaišto gaidelę turinčio pavadinimo „nepriklausomybės vaikas“. Jo akimis, kartų konfliktas nėra toks svarbus, jei išvis egzistuoja, - ar jums dvidešimt, ar penkiasdešimt, vaiko akyse esate tiesiog „suaugėlis“. Berniukas pasiūlo žiūrovams paprastą žaidimą - pakelti ranką, jei jūsų atsakymas į užduotą klausimą yra „taip“. Klausimai patys įvairiausi - nuo „Ar žiūrėjote MTV?“, „Ar buvote hipis?“, „Ar vaikystėje švęsdavote Kalėdas?“, „Ar esate naudojęsis „Tinderiu“?“, „Ar mėgstate „The Beatles“?“ iki „Ar atsimenate Baltijos kelią?“, „Ar manote, kad sovietmečiu buvo geriau?“, „Ar jaučiatės vienišas?“. Įdomu stebėti salėje kylančias rankas, per atsakomus klausimus ne tik išsiskiriančias, bet ir sujungiančias skirtingų amžiaus grupių patirtis. Justi, kad žaidimas išjudino, suartino žiūrovus, - toks publikos tarpusavio susipažinimas nuleido apsaugines sienas ir paskatino aktyviai klausytis.
Kartu šis žaidimas suteikia pretekstą prasidėti konfliktui ir į sceną pakilti tarp žiūrovų įsimaišiusiems aktoriams. Čia nebandoma išskirti individo, aktoriai neveikia kaip asmenybės - kova vyksta tarp dviejų chorų, sumažintų ir supaprastintų, stereotipinių kartos versijų. Vyresnės kartos atstovai - konservatyvūs, tvarkingi, akies nerėžiantys realistai. Jie kaltina kitą chorą, daug spalvingesnį ir jaunesnį, narcisizmu, tinginyste, priklausomybe nuo palaikymo ir pagyrimų už menkiausią darbelį ar idėją, teigia, kad pasaulis ir neturi būti džiuginantis. Įdomu, kad vyresniųjų choro tekstas sukurtas iš garsių Lietuvos asmenybių pasisakymų socialinėse medijose (dramaturgė Teklė Kavtaradzė). Užuot dvejojus, ar spektaklio kūrėjai sugebėjo realistiškai sukurti konflikto argumentus, telieka sėdėti ir stebėtis, kad išdainuojami dokumentiniai tekstai - ne kokio krūminukės filosofo išvedžiojimai. Ir vietomis pakrizenti, nes teatro scenoje ši retorika įgauna saldų absurdo humoro poskonį.
Vis dėlto šio spektaklio tikslas nėra svaidytis argumentais, kol kažkuri pusė turės nusileisti ir pripažinti, kad buvo neteisi. Žinutė, kad nesame tokie jau skirtingi, čia atsiskleidžia palengva. Iki tol dar sugebi apsigauti, nejučia mintimis pasmerkti vieną kartą ir pritarti kitai. Du kartus spektaklyje pasikartoja tokia scena: aktorė pasakoja, kaip vėlų vakarą pasiklydo svetimame mieste, naudodamasi „Google Maps“. Nesėkmingos aplinkybės vos spėja kristi viena ant kitos - telefonas baigia išsikrauti, nėra ko paklausti kelio, nesiseka rasti tušinuko adresui užsirašyti. Pirmą kartą istoriją pasakojant jaunai merginai, mintys pačios nejučia ima transliuoti tikrame gyvenime ne kartą išklausytus vyresniųjų choro argumentus: „jaunimas priklausomas nuo ekranų, be telefono paprasčiausiai prapultų“. Tačiau ką belieka sakyti, kai tą pačią istoriją ima pasakoti vyresnė moteris? Istorija skamba visiškai kitaip, ir nors nepasikėtė nei žodžiai, nei intonacija, tarp šių dviejų moterų susikuria veidrodis, atspindintis žiūrovo nusistatymus.
„Ledynai“ nustebino įspūdingai gausiu, dinamišku ir darniai sujungtu raiškos priemonių koliažu. Choras, dokumentinis tekstas (kuris kartu skamba ir kaip puikus „Spoken word“ poezijos kūrinys), charakteringas, spalvomis, šriftais ir pauzėmis ar jų nebuvimu ekranuose vaidinantis subtitrų tekstas, kelių dešimčių telefonų garsiakalbiuose skambantis „Google Maps“ nurodymų performansas, dokumentinis režisierės ir jos mamos vaizdo pokalbis - visa tai nepastebimai ištirpsta per pusantros spektaklio valandos, nepalieka jokio chaoso ar perkrovos pojūčio.
Pabaigoje lieka tik šokis, kurio raibuliavime sunku susigaudyti, kas kuriai kartai priklauso, o tiesą sakant, to daryti ir nebesinori. Lengviau pasidžiaugti akimirka, stebint šiuos žmones. Ne sovietmečio, ne nepriklausomybės, ne X, Y ar Z kartos, o tiesiog žmones, kuriuos sieja dvejonės, neatrastos taisyklės, kaip gyventi po savo jaunystės pasaulio griūties arba kaip gyventi pasaulyje, kuriame begalė pasirinkimų. Galiausiai daug paprasčiau vietoj beprotiškai greitai kintančios kasdienybės nuotrupų laikytis vienam kito, nes juk visi tam tikra prasme esame pasimetusiųjų karta.