Spektaklį „Įstrigę“, parodytą „Sirenų“ festivalio programoje, norisi vadinti vienu iš ryškiausių teatro sezono kūrinių, nes jis ne tik reflektavo Lietuvos mažųjų miestelių, bet ir apskritai paties teatro situaciją. Trakų kultūros rūmuose šį spektaklį rodė rugsėjo 25 dieną, kai mirė lietuvių poetas, rašytojas, dailininkas Leonardas Gutauskas. Atmintis sugrąžino jaunystėje skaitytas eiles, tarp kurių ir, rodos, pats paprasčiausias, tačiau savo gyliu persmelkiantis eilėraštis „Žvakės“. Poetas vos ne vaikiškais žodeliais parašė apie bites, minkiusias vašką, apie tai, kiek „žvakėn saulės daug pripilta“. Sąmonę užgožusi netektis Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje susilydė su veiksmu, tapo vieniu. Spektaklis prasideda šviesa, o jam besibaigiant scenos šone lieka degti bažnytinė vaškinė žvakė už mirusį žmogų. Tai ne vieno žmogaus ar atskiros epochos mirties simbolis, tai tam tikrų sutryptų, išniekintų vertybių mirtis. Spektaklyje „Įstrigę“ nutapyta gyvenimo kelionė, kurią mums visiems lemta įveikti. Spektaklio pasakojimas aprėpia laiką nuo triukšmingo, su šviesos gūsiu įsiveržiančių jaunų žmonių gyvybingo šurmulio iki pragaro vartų, kurie vengrų režisieriaus, šiuo metu gyvenančio Prancūzijoje, Árpádo Schillingo vaizduotėje tapo tokie artimi, nes regimi jau seniai, nes yra čia pat, tarp mūsų. Nereikia niekur dairytis: pragaras aplink. Belieka tik įsiklausyti, kad tai suvoktum.
Schillingas sukūrė tam tikrą himną ne tik Žemaitijos Kulių miesteliui, bet ir Valentinui Masalskiui. Taip atsitiko ne dėl to, kad Masalskis buvo pagrindinis šios idėjos generatorius, ir ne dėl to, kad tai - tam tikras reveransas už puikius Masalskio vaidmenis Schillingo sukurtuose spektakliuose - „Didžiame blogyje“ ir „Autonomijoje“. „Įstrigę“ autentiškiausia teatrine kalba prabilo apie abiem menininkams aktualias temas - kam apskritai reikalingas teatras, kiek jis gali išjudinti visuomenę. Ar mes sugebame nuosekliai analizuoti procesus, vykstančius ne kažin kuriame pasaulio krašte ar televizijos programose, o esančius arčiausiai mūsų?
Árpádas Schillingas - plačiaformatis režisierius. Analizuodamas ir rodydamas mažą žmonijos ląstelę jis nusikrausto į tokius pakraščius, kad galvoje ima siausti tokia asociacijų ir prisiminimų gausa, jog kartais iš to sūkurio net sunku ištrūkti. Trečio veiksmo „Audra“ puikiai užkoduojama jau pirmame veiksme. Tą procesą, tą spektaklio kelionę, kurią pademonstravo Klaipėdos jaunimo teatras, galima laikyti viso teatro radimosi istorija.
Pirmiausia - kaip ir apie ką buvo sukurta dramaturgija. Schillingas kartu su Ildikó Ságodi atliko tyrimus, įsiklausė į Kulių, į Klaipėdos jaunimo teatro, į Valentino Masalskio pasaulius ir pateikė ypatingai įdomią spektaklio dramaturgiją, kurios plotis ir gylis pritrenkė ne tiek savo meniškumu, kiek tiksliomis įžvalgomis, kaip pirštu į akį pataikančiomis į kiekvienos šios „ląstelės“ esminius būvius. Pažiūrėjus spektaklį, įmanoma plačiai papasakoti ne tik apie išorėje vykstančius procesus, bet konkrečiai nusakyti miestelio, teatro ar menininko problemas: Kuliai traukiasi, jaunų žmonių mažėja, jei bus nugriauti šio miestelio tarybiniais laikais statyti Kultūros rūmai, tai vietoj jų nieko geresnio ir neatsiras.
Valentino Masalskio problemos „išpieštos“ lyg ant delno: jis išlieka ne tik šio teatro, bet ir viso regiono guru. Šis menininkas savyje nešiojasi ne tik šio teatro skaudulį, bet ir jo grožį, vidinę laisvę. Spektaklio siužetas tarytum tapatinamas su Masalskio gyvenimu - jis dominuoja, moko, tačiau lygiagrečiai gali stebėti, kaip jo mokiniai natūraliu būdu ne tik lipa jam ant galvos, bet ir kai kuriais atvejais perlipa. Schillingas tai puikiai demonstruoja: baigiantis spektakliui Masalskis lėtėja, vis mažiau kalba, jis tylus ir ramus, o kai visų akyse pasitraukia į scenos tamsą, niekas net nesureaguoja, nes jau niekam neįdomu asmenybės. Tai yra tam tikras kūrybinis menininko renesansas, kada belieka tyliai, kantriai, užsisklendus dirbti ir tik per savo mokinius, pagrindinį vilties šaltinį, bandyti įteisinti savo teatro sampratą, nuostatas, filosofines paradigmas.
Labai gaila, kad neturėjome galimybės plačiau susipažinti su šio spektaklio atsiradimo aplinkybėmis: kaip ir kiek laiko buvo atliekami tyrimai, kuo domėjosi vengrų menininkai, kad taip tiksliai atliko tam tikros visuomenės dalies pjūvį. Jis tapo universaliu ir šiandien gali būti rodomas bet kurioje pasaulio šalyje, ir bus suprastas gal dar labiau, nei Lietuvoje. Mažo miestelio aplinkybių tikslus įvardijimas, išorinio ir vidinio pasaulių išanalizavimas tapo atvira menine laboratorija, suprantama įvairių socialinių grupių žmonėms.
„Įstrigę“ - meniškas ir ypatinga laisve spinduliuojantis kūrinys. Toks jis galėjo atsirasti tik nesuvaržytoje, beveik archajinėje aplinkoje. Dar spektakliui neįpusėjus persmelkė mintis, kad šis Kuliuose, Žemaitijos šerdy, atsiradęs meno reiškinys panašus į Orvidų sodybos fenomeną. Tai vieta, kurioje galima laisvai mąstyti, eksperimentuoti. Tai vieta, kurioje laisvai mąstai ar pasisemi naujų idėjų. Kaip rašė pats Vilius Orvidas: „Tebus išsaugotas nuo nedorų įsibrovėlių šis mažas tautos dvasios šaltinėlis, kad trokštančios Dievui ir Tėvynei prisikelti sielos rastų čia atgaivos versmę.“ Toji versmė trykšte trykšta šiame spektaklyje. Pirmame veiksme žmonės net nežino, kaip į tai reaguoti: salėje nuolat vilnija juokas, įvairių tonacijų krizenimai, net garsu komentuojamas veiksmas, kai kas, aišku, ir atsidūsta. Vyksta tam tikras „nesusipratimas“. Niekas nesupranta, ar tai režisieriaus „tramdomieji marškiniai“, į kuriuos bandoma „įkišti“ žiūrovus, ar tai kažkoks provokuojantis teatras. Režisierius, lyg tikras mokytojas, scenoje savo idėjas tai išskleidžia, tai neutralizuoja. Jis ima kalbėti abstrakcijomis, kurios pažeria begalę prisiminimų, asociacijų. Ir tuo pačiu bendra spektaklio konstrukcija lieka tvirta. Nelyginant su ankstesniais lietuviškais šio režisieriaus pastatymais, nesunku pastebėti, kad „Įstrigę“ - raiškiausiai persiskaitantis kūrinys, nes jame nepaprastai daug jaunatviškos laisvės. Tai - lyg poetinis posmas, parašytas sudėtinga dramaturgine kalba ir tuo pačiu labai lengvai. Šio spektaklio „nevaržo“ jokios išankstinės nuostatos.
Schillingas labai vyriškas ir tuo pačiu švelnus. Jo kūrinyje kalbama griežtai apie įvairius socialinius procesus - tikėjimą, lytiškumą, pabėgėlius, išdavystę, parsidavimą. Jis iškelia problemą ir čia pat lyg kirviu nukerta. Paradoksalu, kad toji tema mūsų sąmonėje dar labiau atveriama, pačiam režisieriui neprikišant savo pozicijos. Mažiausias pavyzdys, kai aktorė režisieriaus akyse kuria etiudą - nuo kaklo nusiplėšia mamos dovanotą kryželį ir numetusi ant grindų niekina jį: trypia, spjaudo... Visa tai brutalu, neorganiška, tačiau finale ji paprastai ir atvirai prisipažįsta: „Aš tikiu į Dievą“. Kūrėjams svarbu parodyti išorinio pasaulio butaforiškumą, tuštybę, niekingumą. Tik vidinis balsas, tik bendros pasaulėžiūros nuostatos sudaro žmogaus pagrindą. Dėstytojas lyg niekur nieko paprašo nusiimti kryželį ir ramiai pasako: „Teatras turi savo dievą; čia meldžiamasi kitaip“.
Spektaklyje dramaturginis audinys audžiamas iš dokumentinių faktų, iš individualių aktorių etiudų. Čia lengvai atpažįsti ir Valentino Masalskio darbo stilių, regi jo ugdomų mokinių savarankiškumą, universalumą, jų mokėjimą tarpusavyje komunikuoti. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Laima Akstinaitė, Justina Burakaitė, Karolina Kontenytė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Artūras Lepiochinas, Simonas Lunevičius, Ieva Pakštytė, Paulius Pinigis, Donatas Stakėnas, Gytis Šimelionis, Asta Zacharovaitė, Donatas Želvys, Marija Žemaitytė - tai išsiskiriantys aktoriai, kurie itin tiko Schillingui, nes jie be galo atviri, imlūs ir sugeba apžaisti bet kurį netikėtumą, išnyrantį naujoje „gastrolinėje“ erdvėje ar dėl to, kad spektaklyje nemažai improvizuojama. Visa tai vyksta taip organiškai, kad imi nesuprasti, kas kam priklauso, kur yra teatras, kur mokykla, o kur gyvenimiška dokumentika. Aktorius atsiranda scenoje ir etiudams pasiūlo savo nuogą kūną, nes pačiam įdomu pabandyti, nes nežino, ar išdrįs tai padaryti. Tuo pačiu dėstytojo balsas primena, kad nuogumas dar nieko nereiškia, - kažkas turi atsitikti daugiau, „ko mes tiesiog negalėtume pamiršti“. Kitam aktoriui, kuris žiaukčiodamas valgo žalią mėsą, nes bando savo fizines kūno ribas, taip pat ramiai primenama, kad kitą kartą jis galės pabandyti peržengti dvasines ribas. Salė juokiasi, kartu žiaukčioja, lyg patys ragautų tą mėsą. Tokie ir panašūs stilistiniai inkliuzai - šilingiški anarchizmai. „Įstrigusiuose“ tiesiog bandoma ramiu tonu priminti, atverti, parodyti įvairias situacijas, į kurias papuola skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, ir nebūtinai besimokantys aktorystės. Čia aktoriai yra tik įrankiai, mūsų prisiminimų avatarai.
Pats spektaklio tekstas įdomus, šmaikštus, neprailgstantis. Jis universalus, nes taiklus visų žmonių atžvilgiu. Despotiško ir tuo pačiu iki kaulų smegenų savo mokinius mylinčio Masalskio Mokytojas griežtai pabrėžia, kad tekstą reikia pritaikyti prie šiandienos klausytojų, svarbu „suprasti tą epochą, kai tas tekstas skaitomas“. Keičiasi tik forma, ne turinys, tad forma išlieka svarbia režisūros dalimi.
Režisierius - pilietiškas, atviras. Spektaklis bus įdomus pačioms skirtingiausioms socialinėms grupėms žmonių. Jau vien tai, kad jis skausmingai smelkiasi į mažo miestelio „paraštes“, jo aktualumas tampa akivaizdus. Iš mažos molekulės į visuotines problemas ir atvirkščiai. Spektaklis - trijų dalių. Pirma ilgiausia, paskutinė - trumpiausia. Iš pažiūros, visos dalys turi labai griežtas schemas. Pirmą dalį sudaro du blokai, kuriuose veikia masė ir individai, antra dalis - daugiau kamerinė, kurioje dominuoja du žmonės, o trečioji dalis - visuotinis maištas.
Kažkur Lietuvoje, kažkokiuose kultūros rūmuose, kažkokie jauni žmonės įsiveržia į dar vienus (Trakų) kultūros rūmus, kur įvyksta net ne spektaklis, o naujos realybės kūrimas - teatras teatre. Čia ieškoma šviesos, čia klasės draugai, norėdami pasislėpti nuo lietaus, virsta vienalyte mase. Čia individų nėra, nes veikia masės sindromas. Šios masės tekstuose detaliai išsiskleidžia žmonių patirtis, įsitikinimai, - visa tai, kuo gyvena didžioji Lietuvos miestelių dauguma. Ši jaunų žmonių „revoliucija“ juos pačius įkalina naujiems potyriams.
Tamsoje, tik prie mobiliųjų telefonų švieselių vykusią ilgą sceną keičia paradoksaliai kitokia - Tėvo-režisieriaus ir dukros-aktorės repeticija. Repetuojama „Medėjos“ scena. Įdomu, kad dar prieš dvidešimt metų Masalskis ketino pastatyti šį kūrinį. Jau viskas buvo apgalvota... Šiandien viskas sugrįžo per kitus vartus. „Medėjos“ repeticijose jis be jokių skrupulų savo dukrai - Viktorijai Kuodytei - užpila dar daugiau druskos, primindamas, kad teatras - tai ekstazė ir savikontrolė, sąmoninga neviltis, valdomas pamišimas. Nuolaidų teatre nėra.
Ši scena puiki, joje Masalskis triumfuoja, nes jam leista būti tokiu, koks keliavo per daugelį savo vaidintų spektaklių. Kai kuriose mizanscenose jis net priminė Thomaso Bernhardo Karibaldį, kurį įkūnijo spektaklyje „Įpročio jėga“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2003). Gal dėl to, kad vaidino Cirko meno vadovą, kuris taip pat „dresavo“ atlikėjus. Šias Masalskio intonacijas puikiai suvaldė režisierius, leisdamas aktoriui pašėlti, bet tuo pačiu atskleisdamas ir profesijos pavojų. Vaikščiojant ant ašmenų, labai lengva išprotėti arba pastūmėti kitą savižudybės link - tai vėliau ir įvyks su jo dukra Aleksandra. Režisieriaus pamišimą Schillingas atskleidžia tikslia tekstine iliustracija: Masalskio Režisierius visus darbus nudirbančiam Scenos techniniam darbuotojui, kurį drąsiai ir įtikinamai suvaidina Dainius Gavenonis, pasakoja savo sapną, čia pat peraugantį į gyvą realybę: kaip reikia apkalti sceną mediena ir paversti ją baseinu. „Tu man neaiškink, kad neįmanoma, kol nepabandei.“ Labai įprasta frazė teatre. O teatrai šiandien vis labiau paklūsta režisierių ir dailininkų „šizoidinėms“ užgaidoms, kai mažose erdvėse statomi namai, tiesiamos komunikacijos - vanduo, elektra... Įvairaus pobūdžio baseinai Lietuvos teatruose jau seniai tapo norma. Schillingas atvirai mums demonstruoja, kad teatre vaizdą galima leisti ant balto audeklo, o jo prasmė nebus mažesnė, nei rodant ant naujausių įrenginių. Estetika režisieriui nesvarbi. Jam svarbu kalbėti mintimis. Nieko nėra žavingiau už visiškai absurdišką Gavenonio Beno ir Masalskio Batmano dialogą, kuomet girdime jau net ne personažų pokalbį, o dviejų „senų“ scenos vilkų - dviejų nusipelniusių aktorių „apsišaudymą“. Absurdas perauga į realybę. Scenos techninis darbuotojas Benas, iš pradžių į Masalskio Režisierių Batmaną reaguoja kaip į neadekvatų svaičiotoją, tačiau nejučia patiki scenos „galia“, kad ji gali virsti baseinu, ir realiai ima tiesti plėvelę būsimam baseinui. Tuo tarpu Batmanas toliau linksminasi teatru: „Žodis - tai ginklas, ir jei blogai jį panaudosime, jis atsisuks prieš mus ir mus sunaikins.“ Savo kūnu, energija užvaldęs Trakų kultūros rūmų salę, Masalskis taikliai suvaidino įvairias teatrui būdingas „anomalijas“. O finale pabrėžė, kad esmė yra klausyti jo nurodymų. Viskas kaip realiame teatre.
Neatsitiktinai į savo surežisuotų spektaklių pirmąsias peržiūras Masalskis mėgsta pasikviesti praeivius, scenos darbininkus, valytojus. Jie drąsūs, nemoka nuslėpti tiesos. Tad ir šįkart, kai Benas, scenos techninis darbuotojas, suabejoja Batmano aimanomis (esą jis miega tik tris valandas, nes nesimiega - nes abejoja ir abejoja.), tarp jųdviejų įtampa nesusiformuoja. Juk Masalskis, kaip žmogus, žino, ką ir kaip atsakys tokio tipo žmogus. Paguodos iš jo nelauk. Jis tik konstatuoja, kad viską turi nuspręsti pats, nes Dievas nepataria, ką reikia daryti.
Režisierius-diktatorius scenoje šėlsta ilgai. Savo dukrai Aleksandrai, kuri aktorinės meistrystės mokosi pas savo tėvą repetuojant „Medėją“, už mažiausią nesėkmę grasina net neišleisti į tualetą. Jei vaidyba žiūrovų neįtikins, reiškia, visas darbas nevertas nė šūdo. Jei publika ne vietoje šypsosis, reiškia, galima pasikarti. Šie, atrodytų, trafaretiniai pamąstymai apie teatro virtuvę pateikti atvirai, organiškai, tad tampa tam tikru teatro užkulisių atvėrimu. Tiek Schillingui, tiek Masalskiui tai girdėta, matyta, patirta.
Meistriškumas ir profesionalumas - šioje erdvėje karaliaujančios jėgos. Režisierius lyg nematomu siūlu kultūros namuose vykstantį spektaklį „susiuva“ taip, kaip dažnai neįstengia „susiūti“ net patys didžiausi teatrai. Schillingas, puikiai išmanydamas žmonių psichologiją, kiekvienoje, kad ir mažiausioje scenoje ar mizanscenoje sukuria sodrų gyvenimą, kuriame visi žmonės tampa ryškūs, saviti, išsiskiriantys. Pirmą veiksmą vainikuojanti „Šventės“ scena tampa feliniškai amarkordiška, kuomet visi ruošiasi, laukia šventės pradžios. Dailininkės Renatos Valčik dėka kiekvienas iš jų - savitas, unikalus, o tuo pačiu įkūnijantis kelių dešimtmečių tipinius žmones - sutiktus, matytus, lengvai atpažįstamus. Kartais atrodo, kad jie atkeliavę iš sovietmečio, bet čia pat suvoki, kad ir šiandien rajonų miesteliuose gali sutikti tokių žmonių. Ir tai jaudina - visos tos juokingos ir tuo pačiu skausmingos žmonių situacijos.
Scenos keičiasi, kryžminasi. Salėje vėl pasirodo jaunimas, tuo pačiu atliekantis ir choro vaidmenį. Šie žmonės - gyvas muzikinis „takelis“. Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, jau seniai dirbdama su Masalskio mokiniais, sukūrė fenomenalų darbo braižą: jos parengti muzikiniai ar garsiniai intarpai būna labai subtilūs, tikslūs ir pakylėti. Ji niekada tiesmukai neiliustruoja scenų. Tad gyvai atliekama muzika - dainavimas ar raudojimas - spektakliams suteikia gylio ir įsiklausymo. Mirtį naujajame spektaklyje simbolizuoja iš dangaus visu garsu pabirusi kruša. Ledai, o gal tabletės, kuriomis slopinasi teatro žmonės. Šis garsas - ir Aleksandros mirties pranašas.
Spektaklyje paliečiama be galo daug temų - meilė, studijos, šlovė. Spektaklyje ryškiai nuskamba studijų Muzikos ir teatro akademijoje tema, užsimenama ir apie studentų „tūsą“ nacionaliniame, po kurio reikėjo net dvejas duris keisti. Čia puikiai atskleidžiamas TV „žurnalizmas“, kuomet žmogų reikia nežmoniškai nugrimuoti, vėliau neaišku kodėl perfilmuoti ir kalbėti daug įvairių nesąmonių, tą patį sakinį kartoti kelis kartus.
Trečias veiksmas - šekspyriškas. Regime „Audros“ motyvą. Scenografės Renatos Valčik ir šviesų dailininkų Juliaus Kuršio bei Stasio Jamanto dėka visa scena mistifikuojama: paslaptingas apšvietimas, rūkas, jūrinio dangaus kintančių spalvų žaismė... O pirmosiose žiūrovų eilėse, kurios paliktos vaidybinei erdvei, įsitaiso pagrindiniai teisėjai. Masalskiui tenka Prospero vaidmuo. Mirus dukrai, jis kalba „motoriniu“ balsu. Kol nenurims vėjas, jis uždraus išeiti iš pastato. Ši scena - lyg Skaistykla. Prosperas buvusiems klasėms draugams užduoda klausimus. Vyksta „prisipažinimas“ - kas išlaužė duris, kas šlapinosi ant scenos, kas pastūmė senį, kuris čia pat mirė. Prašoma sakyti tiesą, o vėliau prieiti prie tilto ir jį pereiti.
Viktorijos Kuodytės Arijelis - su baltais sparnais, bet pakitus apšvietimui ji po sceną šmirinėja lyg juodasis angelas, sėjantis mirtį. Lyg pati apie savo praeitį uždainuoja apie peteliškę, kuri naktį veržėsi į šviesą, bet nudegė ir rytą mirė. Aktorės balsas gražus, jausmingas, skleidžiasi lyg iš pasakos... Jeigu jos angelas sako „Paukšteli, skrisk atgal“, tai Dainiaus Gavenonio Kalibanas, panašus į apsauginį, lazda visus pravaiko.
Trečias veiksmas primena Ferenco Molnáro, vengrų klasiko kūrinį „Lilijomas“. Jame taip pat finalinė scena vyksta Skaistykloje, kur veikia įvairūs Dangaus policininkai. Tokia graži pasaka suaugusiesiems. Schillingas tarytum tęsia „pasakos-nepasakos“ vengriškąją tradiciją. „Įstrigusiuose“ Prosperas tarytum užkeikia nusidėjusius žmones, kad jie miegodami susirgtų kokia nors liga. „Puolę angelai“, gulėdami scenoje, dainuoja dainą, o jos fone vyksta „prisipažinimai“: viena pasakoja apie mamą, kuri dėl jos jau pakeitė namų spyną, kitas norėjęs, kad mama jam pačiulptų, trečia apie kūdikį, kurio nenorėjo... Scenoje kartas nuo karto pasigirsta kosėjimas. Tampa nejauku, nes labai atpažįstama. Egzekucija tęsiama toliau.
Pasirodo, ir šių laikų Skaistykla pasikeitė. Į laisvę paleidžiamas jaunuolis, kuris vietoj prisipažinimo pateikia telefonu nufilmuotą medžiagą, kurioje matosi, kas šlapinosi scenoje ir kas pastūmė senį. Kiekvieną išsiteisinusį palydi truputį „kreiva“ apdovanojimų muzika. Šių laikų informatoriai veikia puikiai. Aukščiausiajam, šiuo atveju, Prosperui jie moka pasakyti sau patogią tiesą. Maro akivaizdoje Kalibanas vis papilsto šampano, imamo iš netoliese stovinčio šaldytuvo. Vyksta apsivalymas. Bilietas į laisvę - tik prisipažinusiam. Renkami taškai už teisybę. Tik tuomet Arijelis gali duoti vaistų nuo viruso. Tad vyksta nuolatinis melavimas, bandant „išsukti savo uodegą“. Vienas iš jų atvirai pripažįsta, kad privaloma prisitaikyti, nes toks gyvenimas, o kam nepatinka, tas tegu moka už pasekmes.
Režisierius šią liūdną ir žmonijos išsigimimą skelbiančią pabaigą ne abstrahuoja, o būtent per tuos pačius personažus iliustruoja. Nuo vaidmens „nušluojamas“ net pats Masalskio Prosperas: nuimama jo kepurė, ją užsideda jaunas, miklus veiksmo organizatorius, kuriam pavyksta atskleisti dar daugiau purvo. Tik dabar jau vietoj šampano gyvenimo džiaugsmui siūlomos tabletės. Nuo jų mirtis greitesnė. Scenoje dingsta vėjas, „Audra“ tęstis nebegali. Visi kaip atėjo, taip ir išeina pro šonines kultūrnamio duris. Teatras teatre baigėsi, durys užrakinamos iš išorės.
Režisieriaus Schillingo mąstymas asociatyvus: jis mąsto poetiškai, tad ir supratimo laukas banguoja, kiekvienas tas pačias scenas gali „perskaityti“ skirtingai, nes jos asociatyvios, nors pats veiksmas - realistinis, kartais net dokumentalus.
Klaipėdos jaunimo teatras išlieka atskiru kultūriniu vienetu, tam tikru Masalskio teatrinės sistemos pagrindu. Sistema savita, unikali, reikalaujanti atskiro tyrimo. Neįtikėtina ir tuo pačiu smagu, kad tokio lygio spektaklis - „Įstrigę“ - galėjo gimti mažame Žemaitijos miestelyje, Kuliuose.
