Vargu ar buvo galima tikėtis tokio „Otelo“, kokį liepos 19 ir 20 dienomis parodė Oskaro Koršunovo teatras. Be daugybės kitų šiai Williamo Shakespeare'o tragedijos interpretacijai apibūdinti tinkamų epitetų, „netikėta“ buvo vienas iš dažniausiai ateidavusių į galvą. Visų pirma, turint omenyje pastarųjų poros metų įvykius, netikėta, kad pasirinkta statyti būtent „Otelą“ - pavydo tragediją su egzistuojančiomis, bet nedominuojančiomis nuorodomis į politiką. Dar netikėčiau Otelo vaidmenį patikėti juodaodei aktorei taip kartu pasiūlant ir savitą, naują interpretaciją, kai vaidmenį kuria moteris, ir pasiduodant įsisenėjusiai anglakalbio teatro tradicijai su rasizmo prieskoniu - maurą Otelą vaizduoti juodaodį. O dar daugiau netikėtumų pažėrė šviežutėlis, tik šiais metais studijas baigęs Oskaro Koršunovo išugdytų aktorių kursas, spektaklyje sukūręs visus vaidmenis, išskyrus Otelo.
Šie jauni aktoriai, be jokios abejonės, buvo pats maloniausias spektaklio netikėtumas. Dauguma jų teatro žiūrovams beveik ar visai nepažįstami, tad stebėti jaunus aktorius, kuriančius šmaikščius šalutinius bei dramatiškus pagrindinius vaidmenis, buvo labai įdomu. Tiesa, interpretuojant „Otelą“ ne visiems vienodai pasisekė atsiskleisti iš gražiausios pusės. Jaunų aktorių energija ir aistra vaidinti geriausiai derėjo su epizodiniais personažais, pasirodančiais komiškuose intarpuose. Pavyzdžiui, Džiugo Grinio, Aurelijaus Pociaus ir Domanto Starkausko trio pirmame spektaklio veiksme, Kipro saloje ruošiantis gintis nuo turkų atakos, arba trumpuose, bet ryškiuose Karolio Norvilo vaidinamo Rodrigo pasirodymuose. Kur kas subtiliau į bendrą spektaklio piešinį įsitraukė merginos, kurių ryškiausios buvo jautri, nuoširdžiai naivi Dignos Kulionytės Dezdemona ir nuolat greta veiksmo esantis, tarsi šešėlis, vaiduoklis ar blogas sapnas aplinkui besisukantis Miglės Navasaitytės juokdarys.
Tačiau ne visi jaunieji aktoriai turėjo pačias palankiausias sąlygas prisistatyti žiūrovams ir pasireikšti. Mažiau pastebimi liko Gerdos Čiuraitės pasirodymai, Sofijos Gedgaudaitės Emilija tegavo vieną įdomesnį monologą, Džiugo Gvozdzinsko Kasijui geriausias scenos partneris buvo gitara, o ne kiti aktoriai. Pagrindinį spektaklio veikėją Jagą vaidinusiam Sauliui Ambrozaičiui teko itin sudėtinga užduotis. Jaunas aktorius turėjo ne tik perprasti nepaaiškinamą Jago blogį, bet ir būti spektaklio veiksmo kūrėju, lėmėju ir pasakotoju. Tad nereikia stebėtis, kad vienoje scenoje papirkdamas švelnia šypsena ir ištiesta draugiška ranka, puikiai priešpriešinama Jago žiaurumui, kitoje aktorius nebeišlaiko subtilaus santykio su savo personažu bei kitais spektaklio veikėjais ir persistengia. Panašiai, regis, tarp aiškios vizijos ir persistengimo banguoja visas spektaklis, dėmesio centre atsiduriant tai vaizdu, tekstu ir vaidyba kuriamai, pamažu auginamai tragedijai, tai komiškiesiems Shakespeare'o pjesės aspektams, kurie išsitęsia ir ima dominuoti.
Nuo to, regis, buvo galima apsisaugoti daugiau erdvės spektaklyje paliekant pačiam Otelui. Tačiau OKT interpretacijoje Otelas, net ir vaidinamas charizmatiškosios Oneidos Kunsungos-Vildžiūnienės, neturi nei pakankamai laiko, nei erdvės užkariauti žiūrovų širdis ir sukelti užuojautą ar norą suprasti, kurie leistų šią keistą dramą išgyventi kaip tragediją. Pavyzdžiui, vienas gražiausių monologų apie tai, kaip Otelas ir Dezdemona pamilo vienas kitą, spektaklyje ne jautriai ir įtikinamai sakomas, o išdainuojamas. Taip iš Otelo personažo atimama galimybė būti interpretuojamam kaip žmogui, su juo sunku tapatintis ar jį atjausti. Žmogiškas spektaklio Otelas atrodo tik trumpose meilės ir aistros scenose su Dignos Kulionytės Dezdemona. Tarsi meilė išlaisvintų žmogiškumą. Bet kartu ta meilė spektaklyje apipinama ir abejone: meile kaip plonu beveik permatomo celofano sluoksniu prisidengę Otelas ir Dezdemona vienas kitame mato naudą. Dezdemona - laisvę ir nepriklausomybę nuo tėvo, jo namų ir tvarkos, Otelas - savo statuso Venecijoje įtvirtinimą, nes jis, nors miestui ir naudingas, vis tiek visada liks kitoks, svetimas, netikras venecijietis.
Šis laviravimas tarp nuoširdaus jausmo ir naudos, tarp pritapimo ir atstūmimo pabrėžiamas ir Oskaro Koršunovo bei Julijos Skuratovos kurtoje scenografijoje. „Otelo“ scenoje - daugybė tuščių, didelių medinių ričių. Aktoriai kai kuriose scenose ilgai ant jų balansuoja ir tai daro taip lengvai, kad atrodo, jog taip būti scenoje yra saugu ir paprasta. Iki kol antro veiksmo įkarštyje ant kur kas mažesnės ritės pabando atsistoti Karolio Norvilo Rodrigas. Pasirodo, išsilaikyti ant ritės - sunku. Ir ne visiems įmanoma. Kaip ir balansuoti sudėtinguose politiniuose, socialiniuose ir asmeniniuose santykiuose. Tad kažkam - o šiame pastatyme beveik visiems - teks skaudžiai kristi.
Šios tuščios ritės spektaklio metu atliko ir dar vieną funkciją. Jos, lengvai transformuojamos paverčiant ant šono, sustatant vieną ant kitos, vis keitė veiksmo vietą, iš tolo primindamos bent kelių ankstesnių Oskaro Koršunovo darbų scenografijos sprendimus ir mizanscenas. O scenografijos medžiagiškumas ir apskritai dėmesys materijai priartino „Otelą“ prie lėlių teatro. Turint omenyje pjesės siužetą, daugiausia sąsajų kilo su Vitalijaus Mazūro 1981 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatyta Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukra“ pagal pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Šios pasakos siužetas bei temos nesvetimi ir Oskarui Koršunovui, aktualizavusiam šią istoriją 2016 m. O ir naujasis „Otelo“ pastatymas nesunkiai sugretinamas su „Eglės žalčių karalienės“ istorija. Abiejuose pasakojimuose mergina patiki kitos kultūros atstovu, kurio nepripažįsta artimieji, nusprendžia palikti namus ir kurti savo naują pasaulį, bet šiam jos sprendimui sukliudo išorinės jėgos. Spektaklyje galima pamatyti net ir pieno bei kraujo putos atitikmenis, kai pakinta Otelo Dezdemonai dovanotą skepetaitę reprezentuojančio celofano spalva. Kol jiedu neabejoja vienas kitu, skepetaitės celofanas yra permatomas, vos pridengiantis pusnuoges Otelo ir Dezdemonos figūras. Įsikišus Jagui skepetaitė virsta juodu celofanu - mirtį pranašaujančia kraujo puta.
Tačiau kitaip nei pasakoje, Marcelijaus Martinaičio pjesėje ar Williamo Shakespeare'o „Otele“, naujajame pjesės pastatyme nekalta mirtis niekaip neatperkama, niekas neatgailauja, tad neatstatoma tvarka. Lieka karaliauti Jagas ir jo kurstoma nesantaika. Tokios pabaigos, regis, buvo galima tikėtis vos įėjus į salę ir pamačius tuščių ričių pilną sceną - čia nėra nė vieno siūlo. Moiros nieko nepriverpė, Ariadnė atėjo tuščiomis, mintis nutrūko, kaip nebeliko ir „Žemės dukroje“ Žilvino namus ir Eglės gimtinę jungusio siūlo. „Otele“ nėra net raudono prisiminimų siaubu raizgančio siūlo, koks buvo apraizgęs Arnoldo Jaleniausko Stavroginą Jono Vaitkaus „Demonuose. Nelabuosiuose. Apsėstuosiuose. Kipšuose“ (2005 m.). Čia tuščia. Tik kartais ant ričių pakimba jauni kūnai. Tarsi niekada neišsipildysiantis gražesnės, geresnės, šviesesnės ateities pažadas.
„Otelą“ kaip istoriją apie tradicijos pasipriešinimą modernėjimui interpretuojantis režisierius nebe pirmą kartą renkasi pasakoti, kaip naujos formos susiduria su status quo. Ir nebe pirmą kartą jos pralaimi, sunaikinamos šeimos santykių, visuomenės normų ar tiesiog įprastai tvarkai atstovaujančiųjų atkaklumo. Tad prieš daugiau nei dvidešimt metų kurtame spektaklyje „P.S. Byla O.K“ Izaokui patikėjęs paaukoti Abraomą, pastaruoju metu režisierius renkasi savo spektakliuose aukoti izaokus. Taip, regis, teigdamas, kad dabartis ir juo labiau ateitis yra tuščios kaip ritės „Otelo“ scenoje. Ši tuštuma baisi, tad tenka ją kamšyti buku juoku, kokio naujajame „Otele“ gausu: tyčiojamasi iš moterų, vyrų, psichikos ligų, o tai, kas galėtų būti jautru, paverčiama farsu, dainele arba isterija. Tokiame pasaulyje bukai pasijuokus nereikia jausti, bijoti, kelti problemų, ieškoti sprendimų ar apskritai dėl ko nors stengtis. Ir apsilankymas jame malonus ir intriguojantis lygiai tiek pat, kiek prigulimas ant Kotrynos rato.