Kas iš šiuolaikinių Lietuvos teatro režisierių 2020-aisiais išsiskyrė didžiule vaizduotės jėga ir ypatinga uosle, gebėjimu pajausti ir atliepti subtiliausius pasaulyje vykstančius procesus? Vienareikšmiškai - Artūras Areima, sugebėjęs karantino spazmų iškankintai tėvynei pasiūlyti meninę atgaivą ir savotišką dvasinį išganymą, - 2007 metais šveicarų dramaturgo Lukaso Bärfusso sukurtos pjesės „Testas, arba Dorasis Simonas Korachas“ virtualaus pastatymo forma.
„Pastaruosius dešimtmečius aš savo pragyvenimą užsitikrinau kančiomis, kančių pagalba ir per kančias, tyčines ir netyčines žmogžudystes, kankinimus ir prievartavimus. Geriausius savo gyvenimo metus praleidau studijuodamas smurtą, ir ne tik abstrakčiai bei teoriškai: ne, aš dovanojau savo herojams egzistenciją, tam, kad paskui paversčiau šią egzistenciją nuolatine kančia, didžiuliu skausmu. Kiekvienas mane sudominęs personažas nusipelno nuoširdžios užuojautos“, - ir tai tik menka dalis kvapą gniaužiančios Lukaso Bärfusso kalbos, pasakytos atsiimant literatūrinę Karlo Georgo Büchnerio premiją.
Nieko keisto, kad, ko gero, genialiausias nūdienos Europos dramaturgas Lietuvos teatre dėmesio sulaukė tik keletą kartų. Šio dramaturgo šiuolaikiniam teatrui siūlomos temos perdėm intelektualios, provokuojančios diskusijai, kviečiančios atlikti nuodugnų, nešališką meninį tyrimą. Ir nesvarbu, kas tai būtų - eutanazija, lytinės moralės paradoksai ar šiuolaikinės šeimos kaip socialinės bei moralinės institucijos erozija. Bärfussas išlieka nuoširdžiai susidomėjęs ir virtuoziškai, preciziškai atidus, kiekvienoje savo pjesėje užmaišydamas tikrą verdančių apokaliptinių aistrų katilą.
2020-ųjų lapkritį Lietuvos teatro metraštyje publikuotame interviu, berods, ką tik koronavirusu persirgęs režisierius Artūras Areima teigė: „Teatras dabar tampa parduotuve. Nes aš matau spektaklius-prekes, daug akcijų, nuolaidų, daug labai panašių prekių ir yra bandymas prisitaikyti prie pirkėjo. Teatras ir menas pradeda manyti, kad klientas yra teisus, bet mene, aš manau, turėtų būti atvirkščiai. Nes jeigu menininkas bando prisitaikyti prie kliento, teatras tampa bedvasis. <...> Lietuva vis dar yra vadinama teatro šalimi. Tai man yra viena iš tuštybių. To tikrai jau nebėra, reikėtų su tuo susitaikyti ir truputėlį per šią pauzę pamąstyti.“
2020 metų gruodžio 29 dieną įvykusi Artūro Areimos kino spektaklio „Testas“ premjera puikiai pratęsė šį pokalbį, tapo įtikimu „areimiško“ nonkonformizmo manifestu bei teatro, išgujančio bukus prekeivius iš šventyklų prieigų, analogu. Ta proga tikrai neketinu rašyti odžių trapiam, subtiliai kintančiam, neapčiuopiamam XXI amžiaus vyriškumui arba apgiedoti dieviškai grakščių, elegantiškai lakuotų aktoriaus Roko Petrausko antikvarinių aukštakulnių. Spektaklį pirmą kartą pasižiūrėjau balandžio mėnesį. Gūdi, smaugianti neviltis šį pavasarį skatino kuo daugiau dėmesio skirti menui, nesvarbu kokiais pavidalais jis pateikiamas. „Testas“ tapo išsigelbėjimu, narstant šauniojo Simono Koracho šeimos, suskaldytos kraujo ir dvasinių ryšių testo, evoliucines peripetijas.
Bärfusso pjesė užčiuopė opiausius tipiškos vakarų viduriniosios klasės skaudulius - amoralumą ir viską persmelkiančią prievartą. Pasaulyje, grįstame turtiniais santykiais, vaikai irgi suvokiami kaip nuosavybė. Šis įsitikinimas grindžiamas tuo, kad „mano vaikas“ yra pagamintas, sukonstruotas iš „mano kūno ir kraujo“. Jei paaiškės, kad taip nėra, šis reikalavimas automatiškai neteks galios. Natūralūs tėvystės santykiai grindžiami tvirta „giminyste“. Tikroji tėvystė yra įmanoma tik jūsų ir niekieno kito dėka. Dar daugiau: žmogus praranda save pasaulyje, kuriame naujausios komunikacijos priemonės, mokslo išradimai skaldo žmones, nuslopindami jų natūralų potraukį solidarumui, - teigia Bärfussas. Mes įžengėme į pereinamąjį laiką ir jis negali pasibaigti kitaip, kaip „pasaulio, kurį žinojome iki šiol, žlugimu“.
Tuo metu Areimos spektaklyje „Testas“ stebime pasaulį jau gyvenantį postžlugimo stadijoje. Režisierius ir spektaklio dailininkas (viename asmenyje) spektaklio veiksmo paviljoną apiformina kaip grakštų gamtos ir civilizacijos nuolaužų persipynimą. Įdomiausia yra tai, kad griūtis įvyko, berods, prieš 40 metų. Galbūt tą dieną, kai griozdiškais sovietinio stiliaus baldais apstatytą svetainę savo riksmu pašventino ką tik gimęs vyriškos lyties kūdikis. Tada ir prasidėjo nuodingų gebenių, samanų ir paparčių invazija į kiekvieną laisvą šio buto plyšį, išlinkimą, ant baldų paviršių, medinio parketo tarpuose, ant lempų gaubtų, - visur plėtėsi žalios gamtinės gleivės, atkariaudamos buvusias laimingos šeimos valdas. Nusidėvėjimas, sudilimas, praeities ženklai labiausiai atsispindi spektaklio herojų avalynėje. Tik pažvelgus į Simono Koracho nudilusius batų padus, tampa akivaizdu - į Miesto vadovo postą šitas vyras guminiu veidu ropojo ne vieną dešimtį metų.
Gyvesnės už gyvas šioje erdvėje liko tik kameros, godžiai pritraukiančios apokaliptinę neviltį ir skausmą išstenančius, išraudančius, išsiseilėjančius Simono Koracho šeimos narius. Kamera yra bejausmis „Testo“ instrumentas, preparuojantis jau seniai atvėsusį mėginį - Šeimą. Sluoksnis po sluoksnio veriasi sakraliausios žmonių sąjungos esmė - po privilegijų, teisių ir statusų luobu, kažkur anapus socialinių, juridinių ir psichopatologinių varžtų glūdi totali, gyvuliška laisvė nuo bet kokių žmogiškų sąjungų.
Tuo netiki tik varganas, šiuolaikinį Büchnerio Voiceko kloną primenantis Francekas (aktorius Valerijus Kazlauskas). Režisieriaus valia „Testas“ baigiasi šio eksperimentuotojo su Korachų šeimos likimu, politiniais tikslais iš alkoholizmo liūno prikelto ir nevykusio politiko Simono asmeniniu sekretoriumi tapusio varguolio atsivėrimu. „Manyje dar liko dalelė širdies. Ji kraujuoja, bet aš norėčiau atiduoti ją tau, kad saugotum ją. Aš noriu šeimos“, - sako gudrus naivuolis Francekas netekties ašaromis ir juoku springstančiai Agnes (aktorė Modesta Jakeliūnaitė).
Gal tokia dviprasmiška pabaiga labiausiai ir vienija režisierių bei dramaturgą. Bärfussas savo „Testą“ užbaigė žudomo vaiko klyksmu. Berniukas, siužete tapęs pretekstu atlikti tėvystės testą bei nevalingu impulsu švento šeimos instituto griūčiai, pjesės tekste pradeda klykti po šūvio, į jį paleisto jo paties motinos. O juk visa tai galiausiai atsitiko iš meilės. Netgi dramaturgas prisipažįsta mylintis savo personažus. „Aš myliu juos su visais jų pakilimais ir nuosmukiais, su jų priklausomybėmis, baimėmis ir viltimis, apdovanodamas tomis mano charakterio savybėmis, kurias vertinu, arba, priešingai, noriu įveikti savyje.“ Nes „kai kraujo balsas nutyla“, tampa aišku, kokia nuoširdi ir laisva nuo išankstinių nuostatų buvo meilė.
