Tvarkos ir logikos poreikis iki šiol verčia ieškoti būdo viską kaip nors sudėti į „stalčiukus“, apibrėžti. Ne išimtis ir moterys - taip dažnai norimos įvardyti kaip paslaptingi pradai, globėjiškos, švelnios būtybės, o kartais priešingai - fatališkos, negailestingos ir nesuvaldomos furijos. Istorijoje - moters įvaizdžių gausybė, kiekvienas laikotarpis turėjo savų interpretacijų, kategorizacijų, taisyklių. Atrodo, lyg moteris privalo atitikti kokį nors tipažą, (į)valdyti priskiriamus atributus - drabužius, ritualus, namų erdves ir pan. Tad perskaičius choreografių ir šokėjų Gretos Grinevičiūtės, Sigitos Juraškaitės ir Agnietės Lisičkinaitės šiuolaikinio šokio spektaklio „Vonia“ (virtuali premjera sausio 27 d.) anonsą, aiškinantį, kad spektaklio išeities taškas yra vonia, kaip moters erdvės koncepcija, mintyse pyptelėjo pavojaus signalas. Dar viena „moters erdvė“ ir žvilgsnis į save?
Spektaklis pasitinka paslaptinga atmosfera - salės viduryje stovi metalinė konstrukcija, sukurianti tris kubo formas, besienius „kambarius“ (scenografas Vladas Suncovas). Kiekviena atlikėja turi savo atskirą erdvę, savotišką vonios kambarį - vietą, kurioje žmogus neturi prieš ką apsimetinėti, nebent prieš save patį. Grinevičiūtė, sekama filmavimo kameros, į savo erdvę įžengia pirmoji. Ji apsitaisiusi didele krūva tiulio, iš šio kostiumo tekyšo veidas ir ilgaauliai, sidabru blizgantys aukštakulniai. Žvilgsniu ji išstumia operatorių iš savo erdvės, išsidrebia plastikinėje lauko kėdėje, lyg dirbtinai bandydama atsipalaiduoti, ir nuo jos nuslysta. Grinevičiūtės šokio emocijos greitai kinta, jis ūmus, neprognozuojamas. Dirbtinį atsipalaidavimą keičia įžūli drąsa, kurią akimirksniu pradangina baimė ir desperacija. Galbūt tai modernioji undinė? Viliotoja, kurios kerai ir žiaurumas kyla iš tamsios praeities? Mintys laksto ieškodamos realybės pavyzdžių - nejučiomis norisi surasti tipažą, atitikmenį, „kur tokia moteris matyta?“.
Kamera, palikusi undinę savo kambaryje, slenka kito kubo link. Juodu šiukšlių maišu apakintas žiūrovas girdi Lisičkinaitės monologą. Moteris beria, rodos, nesibaigiantį sąrašą kasdienių ritualų taip lengvai, lyg nupasakodama puikiausiai žinomą receptą. Per jaunatį ji rašo dienoraštį, per Jonines - laiškus visatai, per Kūčias traukia šiaudus, lašina vašką, glėbesčiuoja tvoras, niekada nedėvi violetinių drabužių ar žiedo ant bevardžio piršto tik, deja, šie ritualai ir prietarai jai neatveda vyro. Lisičkinaitės šokis šaltas (šiai atmosferai antrina ir baltas / melsvas apšvietimas) ir tobulas - jos judesiai tikslūs, koordinuoti, rodos, nė centimetro nenukrypstantys nuo choreografijos. Ji nesėkmingai bando kurti šiltą, švelnų žvilgsnį, kuris tarp šaltos atmosferos ir šokėjos kūno plastikiniame maiše drabužiams saugoti lieka dirbtinis, įkalintas kuriamos veikėjos prigimtyje.
Trečiasis „kambarys“ - paslaptingiausias. Juraškaitė, priešingai negu kitos šokėjos, nė akimirką nepažvelgia į objektyvą, kamera išlaiko atstumą. Moteris šoka su šviesia, raukiniais kraštuose papuošta užuolaida. Sausas, slidus audeklas, vos tik permirkęs vandeniu, tampa mistišku šokio partneriu, kuria įspūdingas vizualias scenas: atsitrenkęs į šokėjos kūną akimirką sukuria jos bareljefą, apsisiautus paverčia ją vaiduokliška būtybe, net panašėjančią į Mergelę Mariją ar Bernini skulptūrą. Iš žiūrovo perspektyvos šis kambarys yra pati tikriausia „vonia“ - neišvengiamai užklumpa jausmas, jog ši erdvė uždara, į ją žvelgiama pro rakto skylutę, šokėjai nežinant ir nesitikint, kad ji stebima.
Stebint šiuos be galo skirtingus „kambarius“ ir juose besivystančias, individualiai kurtas choreografijas neilgai trunka suvokti, kad temos narstymas (nors anonse minėti motyvai bei inspiracijos atpažįstami) liko nuošalyje. Spektakliu nebuvo stengiamasi atrasti, perteikti ir išaiškinti įvairių moterų tipų ir moteriškumo apraiškų. Tai pagrindžia ir paskutinėmis minutėmis girdimas Grinevičiūtės monologas: „Taip jau būna su tais klausimais apie lytį - sunku tikėtis pasakyti tiesą. Turbūt nė sakyti nereikia, kad tai, ką mes čia vaizduojame, realybėje neegzistuoja. (...) Prie ko čia tas savas kambarys?“
Vietoj tiesmuko problematikos nagrinėjimo šokėjos pasiūlė estetišką, atmosferišką ir įtraukiantį kūrinį. Puikus operatorės Odetos Riškutės darbas sukūrė asmeninio, unikalaus potyrio pojūtį, leido pajusti ryšį su atlikėjomis. Drąsiai galima teigti, kad tai labai pasisekęs online teatro pavyzdys: spektaklis sukurtas transliuoti, atrasti būdai išlaikyti žiūrovo dėmesį, pagauti jo žvilgsnį. Tai spektaklis, kuris „veikia“ būtent kompiuterio ekrane, - teatro scenai ir gyvam žiūrovui jis jau turėtų būti pritaikomas, greičiausiai dėl to net prarastų didelę dalį žavesio bei poveikio.
