Pasiklydę praeities miražuose

Viktorija Sinicyna 2020-10-10 7md.lt, 2020-10-02
Vygandas Vadeiša, Pijus Ganusauskas ir Simonas Dovidauskas spektaklyje „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius). Dainiaus Putino nuotrauka
Vygandas Vadeiša, Pijus Ganusauskas ir Simonas Dovidauskas spektaklyje „Miražas“ (rež. Paulius Markevičius). Dainiaus Putino nuotrauka

aA

„Mes galvojome - svarbu grįžti, nusimesti mundurą ir viskas - karas baigėsi. Bet nežinojome, jog jis taip giliai mumyse, kad niekada nesibaigs.“ (Zigmas Stankus, „Kaip tampama albinosais“) 

Sunkiai protu aprėpiamas karo baisumas susideda ne tik iš to, kas vyksta kovos lauke, bet ir iš skausmingų padarinių, liekančių po to. Iš vidinių randų, negrįžtamai paveikiančių karinio mechanizmo rūstybę patyrusius žmones. Mokslo ir meno laboratorijos spektaklis „Miražas“ (premjera rugsėjo 17, 18 d. „Meno forte“) - tai bandymas prisiliesti prie Afganistano karo skaudulių remiantis Zigmo Stankaus knygomis „Kaip tampama albinosais“ bei „Miražas“.

Pasirinkimas nagrinėti šią temą teatre yra stiprus socialinis gestas, rodantis, kad jaunoji karta ir apskritai karo nepatyrę žmonės mėgina, kiek tik įmanoma, suprasti ir atjausti. Tai sąmoninga pastanga atsigręžti į praeities dėmę, apie kurios tikrąjį purvą tebežino į 9-ojo dešimtmečio konflikto mėsmalę pakliuvę kariai. Ruošdamasi premjerai spektaklio kūrybinė komanda klausėsi gyvų liudininkų istorijų - susipažino su Afganistano karo veteranais. Klaipėdoje įsikūrusio klubo „Miražas“ narys buvo ir pernai miręs memuarų autorius Zigmas Stankus. Labai įdomu, kokių atgarsių spektaklio komanda sulaukė iš buvusių karių: ar jiems svarbu, kad jauni kūrėjai rodo iniciatyvą kalbėti apie šitas patirtis, o galbūt jie mano, kad visa tai naivu, paika?..

Pauliaus Markevičiaus režisuotame spektaklyje rodomi trijų kiemo draugų - Sauliaus (Simonas Dovidauskas), Kazio (Pijus Ganusauskas) ir Arvydo (Vygandas Vadeiša) - gyvenimo epizodai prieš tarnybą kariuomenėje, per ją ir po jos. Pradžioje vaikinai panirę į lengvabūdišką gyvenimą, vieninteliai jų rūpesčiai - linksmybės ir nerašyti kiemo įstatymai. Vis dėlto paaugliškos kasdienybės asfaltą iš po kojų išmuša gauti šaukimai į kariuomenę. „Ką padarysi, toks įstatymas, - manė jie, - išbūsim dvejus metus, sugrįšim, ir viskas vėl bus taip, kaip buvę.“ Tačiau trijulė nė neįsivaizdavo, kad paklius į tolimą, jiems visiškai svetimą kraštą, kad mirties tvaiko bus daugiau nei gėlo vandens troškuliui numalšinti.

Spektaklyje kuriama Stankaus knygose neaprašyta ryškesnė moteriška linija, kaip atvaizdas tų, kurie lieka laukti namie. Sauliaus mylimoji Dalia (Marija Petravičiūtė) iš pradžių mano, kad vaikinai ten „džiaugiasi vaisiais, žiedais, kalnais“, kad jiems iš esmės negresia realus pavojus. Dėl melagingos informacijos taip manė daugelis, net kareivių artimieji, nes valdžia nesivargino liaudžiai atskleisti tikrųjų faktų, susijusių su padėtimi Afganistane. O kariai apie patiriamas pragaro baisybes laiškuose prasitarti, žinoma, negalėjo - viskas buvo įslaptinta.

Sauliui, Kaziui ir Arvydui grįžus į tėvynę kyla klausimas, kaip po kruvinų patirčių iš naujo įsilieti į senąjį gyvenimą, kaip vėl tapti visuomenės dalimi, kuri niekada nesupras, ką reiškia išgyventi tikrą karą. Ar dar blogiau - kaip būti šalia tų, kurie linčiuoja tave piktais žvilgsniais, vadina žmogžudžiu arba netiki tavo patirtu siaubu. Sumišimą išduoda veikėjų elgsena, ypač Sauliaus, kuris, padedamas Dalios, ryškiau gali perteikti atsivėrusią bedugnę tarp savęs ir aplinkinių. Sauliaus jausmai atbukę, jis kiek įmanydamas stengiasi atsiriboti nuo matyto žiaurumo. Atsargiai rankiodamas žodžius sako, kad vietovės ten labai gražios, turistams būtų į ką pasidairyti. Poros susitikimą stebinti gydytoja (Julija Šatkauskaitė) nesiliauja kartojusi „atstumas!“, taip lyg įgarsindama tarp Dalios ir Sauliaus stovinčią sieną, sumūrytą iš jo vidinių traumų.

Skirtingose scenos pusėse stovintys vyras ir moteris tiesia vienas į kitą rankas, bet tarp jų ekranuose boluojanti kalnų grandinė neleidžia suartėti - ši paskutinė mizanscena įvaizdina pagrindines spektaklio mintis apie susvetimėjimą, atsivėrusią prarają tarp grįžusių iš karo svetur ir tų, kurie kantriai laukė namie. Buvę kariai pasiklydo kalnuotuose praeities miražuose, antžmogiškos patirtys jų psichikoje įrėžė neužglaistomas žymes.

Nors „Miražas“ sukurptas gan iliustratyviai, vietomis primena „gyvaisiais paveikslais“ įvaizdintų tekstų (beje, labai gerų, paveikių, bent jau skaitant individualiai) perteikimą, itin svarbu yra tai, kad spektaklyje paliečiamas ne tik Afganistano karas, deja, neretai nublankstantis bendrame mūsų šalies kontekste. Čia atsigręžiama į niekuo dėtus žmones, kuriuos valdžios galia be menkiausios sąžinės graužaties įstūmė į skerdynes. O ten pakliuvusieji, jei tik pavyko grįžti ne cinko karste, turėjo rankiotis išdraskytas sielas ir kabintis į gyvenimą iš naujo.

7md.lt

recenzijos
  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.

  • Vienišieji vakarai Vakaruose

    Artiomo Rybakovo spektaklis vadinasi „Vienišieji vakarai“ – ir sunku suprasti, ar Vakarų „V“ pamesta verčiant pjesę, ar jos sąmoningai atsisakyta statant spektaklį. Nes tai keičia pačią pjesės traktuotę.