Nebepamenu, kas sakė, kad ne mes perskaitome knygas, o knygos perskaito mus. Panašiai mus peržiūri ir spektakliai. Ypač tokiam paties žiūrėtojo peržiūrėjimui tinka spektakliai, stokojantys vientiso, lengvai apčiuopiamo naratyvo. Jų temas, pavienius mikropasakojimus ir žinutes išgriebiame iš daugialypio srauto kiekvienas savaip. Tiksliau, mus pačius to srauto skirtingos dalys ir dalelės užka(l)bina ir prisitraukia, sugundo ir sugaudo pagal individualiąsias mūsų savybes ir gyvenimiškas patirtis. Imersinis (angl. immersive - panardinantis, įtraukiantis), ilgos trukmės (durational) spektaklis - koks yra Łukaszo Twarkowskio režisuota „Respublika“ - turi dar daugiau galimybių suvokimą individualizuoti. Galime rinktis, kuriuos personažus stebėti (tarp jų nėra įprastos pagrindinių ir antraeilių veikėjų hierarchijos), kurias santykių gijas sekti (neegzistuoja siužetinių linijų hierarchija), kurias temas iš visos temų polifonijos išsirinkti kaip sau svarbiausias. Imersiniame spektaklyje galima rinktis ir lokacijas, kuriose liksime ilgiau ar į jas išvis neužeisime, o ilga trukmė (šįkart 6 val.) išbando dar ir individualią fizinę bei psichinę ištvermę, nuo kurios priklauso, kiek pajėgsime dalyvauti ir kokią potyrio dalį paversime patirtimi.
„Respublika“ vaidinama Vilniaus kino klasterio angaruose, gerokai į šalį nuo įprastų kultūrinių maršrutų. Žiūrovai gauna spektaklio lokacijų schemą ir ilgoką sąrašą taisyklių, padedančių pasirinkti spektaklio patyrimo strategijas. Nuo laiptuotos pakylos patogiausia stebėti didžiulį ekraną, į kurį projektuojamas vaizdas iš skirtingų „Respublikos“ lokacijų, papildomas anksčiau filmuota medžiaga. Didžiuma realaus laiko transliacijų vyksta iš Bendros virtuvės ir iš mažesnių patalpų: „išpažinčių“ kambarėlio, soliariumo kambario, suomiškos pirties, miegamojo vagonėlio. Į visas šias ankštas, pabrėžtinai kukliai įrengtas patalpas galima užeiti ir žiūrovams. Arba stebėti jose vykstančias scenas tiesiog pro langelius. Tačiau brautis į aktorių vaidinamas situacijas ar trukdyti juos filmuojantiems operatoriams spektaklio interakcijos taisyklės draudžia. Užtat leidžiama pasikaitinti pirtyje, kai ten nevaidinama (panorusiems paruošti rankšluosčiai), ar gauti dubenėlį sriubos virtuvėje. Likusi angaro teritorija ir kiemelis prie jo, keli veikiantys barai skirti žiūrovams laisvai naudotis viso spektaklio metu.
Viena pagrindinių interakcijos galimybių - prisidėti prie šokančių aktorių erdvioje šokių aikštelėje priešais didįjį ekraną (ten stovi ir didžėjaus pultas, prie jo - patys aktoriai). Reivas, reivo muzika yra vienas svarbiausių „Respublikos“ elementų. Sunkiai pulsuodama, ji ritmiškai smelkiasi į ausis ir kūną nuo pat pirmųjų minučių, žemų dažnių virpesiais susieja žiūrovus su aktoriais. Šokiui, reivinimui tenka svarbus vaidmuo ir spektaklio temų bei reikšmių kontekste. Tai įprastos veiklos (t. y. darbo, duodančio finansinių rezultatų) alternatyva. Buvimo būdas, iš kurio laukiama ne tik relaksacinio ar terapinio poveikio - jam suteikiama ir ritualinė reikšmė.
Spektaklio kūrėjų prieš penkerius metus pradėto eksperimento tikslas buvo išmėginti kiekvienam garantuojamų bazinių pajamų idėją. Atsitraukus nuo įprastinio ekonominių santykių reglamentuojamo gyvenimo į nuošalią vietą miške, norėta patirti ir patyrinėti, kokia veikla užims įprasto „darbo“ vietą. Dabarties pasaulio situacijos - ekologinės, ekonominės, demografinės - suvokimas kaip kritinės, netikėjimas revoliuciniais sprendimais, mėginimas ieškoti alternatyvų akligatvin patekusiai demokratijai ir rinkos ekonomikai tapo spektaklio teminiu lauku. Tačiau vykstant eksperimentui tas laukas, regis, gerokai prasiplėtė. Gal tai ir buvo nenumatytas reivo poveikis, o gal tiesiog neišvengiamas gyvenimo uždaroje komunoje rezultatas, tačiau fokuse atsirado temos, tolimos globalinėms, bet turinčios didžiulės svarbos žmogaus būčiai. Kaip būti kartu? Kaip išsiveržti iš vienatvės? Kaip išsaugoti save neprarandant ryšio su kitais? Kaip ištverti save ir kitą? Kaip susidoroti su destruktyviais ir autodestruktyviais impulsais? Ir dar vienas, paties spektaklio išeities taško padiktuotas klausimas, kybantis virš viso dalyvavimo eksperimente ir spektaklyje lyg koks „viršuždavinys“: kas yra tikra? Kas egzistuoja iš tiesų? Kas yra tai, ką sukuriame būdami kartu? Ar dar tebesame tikrovėje, jeigu atsitraukiame nuo to, kas lig šiol sudarė mūsų gyvenimą?
Lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis (2017-ųjų LNDT spektaklio „Lokis“ autorius) surinko keturiolikos aktorių trupę iš įvairių teatrų - skirtingų kartų, su nevienodu vaidmenų ir žinomumo bagažu. Tačiau įspūdis toks, kad visi vaidmenų ir socialiniai bagažai liko anapus eksperimento durų, ir žiūrovai gali patirti gaivą, nedažnai patiriamą teatre, kylančią iš šių aktorių bendrabūvio. Nors tas bendrabūvis toli gražu nėra idiliškas. Greičiau priešingai. Iš pirmojo eksperimento etapo (grupės gyvenimo atsiskyrėliškoje „komunoje“) parinkti epizodai, atkuriami spektaklyje, rodo būklę, kai kaukės jau nukritusios. Kai išlenda ne tik smulkūs erzinantys buitiniai įpročiai - kai atsiveria egzistencinės kiekvieno prarajos. Kai nebeįmanoma užgniaužti ir paslėpti to, ką paprastai užgniaužia kasdienybės ritmas ir paslepia mūsų butai, virtuvės ir miegamieji.
Vaidybinę „Respublikos“ dalį ir pradeda tokios komunos bendrabūvio fazės epizodas. Žiūrovai jau būna apžiūrėję lokacijas, apsipratę su muzikos ritmu ir blausia šviesa, kai ekranas ima transliuoti nervingą sceną iš Bendros virtuvės. („Čia virtuvė ar virtuvės rekonstrukcija?“ - vėliau klaus viena spektaklio aktorių). Iš pirmo žvilgsnio juokingas buitinis konfliktas, nes kažkas, eidamas gulti, neišjungė šviesos. Bet jau po kelių replikų aišku, kad konflikto šerdis toli gražu ne buitinė ir paprastai jo išspręsti neįmanoma. Airida (Airida Gintautaitė; paprastumo dėlei tegu būna įprastinė aktorių ir vaidmenų skirtis, nors „Respublikoje“ ji nėra nei įprasta, nei paprasta, o gana sunkiai apibrėžiama) lieja apmaudą lyg ir nesikreipdama nė į vieną konkrečiai. Tačiau greitai jos pyktis susiranda adresatus. Nelę (Nelė Savičenko), kurios racionalumas Airidą veda iš pusiausvyros. Gedą ir Janeką (Gediminas Rimeika ir „TR Warszawa“ aktorius Jan Dravnel), kurių perdėtas, Airidos manymu, rūpinimasis vienas kitu veda iš kantrybės dar labiau nei jų aplaidumas. Komiškumo atspalvis lieka, bet negali pridengti egzistencinės nevilties ir vienatvės.
Panaši perspektyva veriasi bendraujant daugumai personažų: už šiek tiek komiškų situacijų, pokalbių ar nesusikalbėjimų rodosi geriau ar prasčiau slepiamas apmaudas, neviltis, beprasmybė, tuštuma, vienatvė, įtarumas, baimė. Kartais kelios tematiškai susijusios skirtingų veikėjų scenos sinchroniškai transliuojamos dviejose padalinto ekrano pusėse. Rasa (Rasa Samuolytė) ir Vainius (Vainius Sodeika) - įsimylėjėlių pora, kurioje abu įsitikinę, kad antrasis išeis iš proto. Net švelniausiomis intymumo akimirkomis jie ginčijasi, katras iš jų išprotės pirmas. Tai bene vieninteliai išartikuliuojami jų santykio žodžiai. O Diana (Diana Anevičiūtė) ir Algis (Algirdas Dainavičius) gretimoje to paties ekrano pusėje susiliečia (pasinaudojant svetima metafora) tik tekstų viršūnėlėmis. Fizinis atstumas tarp jų lieka nenugalėtas. Dar viena pora, Augustė (Augustė Pociūtė) ir Ula (šokėja ir aktorė Ula Liagaitė), sutuokiamos per pačios komunos sugalvotą jungtuvių ceremoniją žaliuojančiuose laukuose (ekrane rodomi anksčiau nufilmuoti kadrai). Ten pirmą kartą pasigirsta priesaika (vėliau keletą kartų atsikartosianti spektaklyje): „Dovanoju tau savo meilę, dovanoju tau savo ramybę, dovanoju tau savo pasitikėjimą.“
Tačiau net ir idiliškiausi epizodai nėra galutinės atomazgos. Jų dalyviai vėl atkrinta į juos kamuojančias būsenas, grįžta prie savųjų įkyrių minčių. („Visi slepia gilumoje kažką skaudaus“, - sako Vainius.) Trumpam nugalėta vienatvė vėl sugrįžta, artumą, pasitikėjimą reikia laimėti vis iš naujo. Rytis (Rytis Saladžius) nepasitiki Komi (Miuncheno „Kammerspiele“ aktorius Komi Togbonou), tik dabar prisijungusiu prie anksčiau susiformavusios grupės, įtardamas, kad Komi iš jų visų šaiposi. Ir sykiu jam labai reikalingas Komi pripažinimas. Aktorius Martynas Nedzinskas leidžia savo personažui būti atviro cinizmo ruporu: jis tyčiojasi iš Komi, provokuoja santūrųjį filosofiškai nusiteikusį Valią (Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Valentinas Novopolskis), pirties scenose prisipažindamas mėgstąs seksą, bet jokių santykių. Valentinas neatsiliepia provokuojamas, tačiau dalyvauja gražiame epizode ant išpažinčių sofutės, draugišku galvos judesiu atsiliepdamas į Ryčio skundą dėl meilės stygiaus komunoje. Rasa, besirūpinanti Vainiui gresiančiu išprotėjimu, pati vis labiau grimzta į tapatinimosi su Diogenu (taip, antikos filosofu) beprotybę. Išpažinčių sofutė sukuria abipusio pasitikėjimo akimirkas tarp Rasos ir Nelės. („Myliu jų veidus, jie tarsi knygos, kurias aš skaitau“, - sako Nelė apie komunos gyventojus kitame išpažinčių sofutės epizode). Tačiau nuoširdaus pokalbio minutes keičia egoizmo, noro apriboti ar išstumti tuos, kurie kėsinasi į tavąją gyvybinę zoną ar tavąją ramybę, epizodai. Pirties scenoje Nelė sako Rasai, kad ši turinti pasitraukti iš komunos, nes savo kančia ir beprotybe rodo blogą pavyzdį ir taip užkrečia kitus. Ir gauna spjūvį į veidą.
Vis dėlto „Respublikoje“ nutinka ir sapniško grožio įvykių. Vieną spektaklio akimirką Diana (su aktorei būdingu gebėjimu egzistuoti šiek tiek alternatyvioje nei visų kitų realybėje) netikėtai išeina iš kambarėlio ir eidama tarp žiūrovų pradeda ispanišką baladę apie balandę. Dianos balsą perima Caetano Veloso iš garsiakalbių, ir visą „Respublikos“ erdvę užlieja pietietiškai atvira meilės ilgesio emocija. Komunos dalyviai kažkaip nepastebimai susirenka mažyčiame kambarėlyje stiklinėmis sienomis, kūnai pasiduoda draugiško švelnumo impulsui ir keletą akimirkų pro to akvariumo stiklą švyti momentinė šios bendruomenės rojaus vizija. Kitą neužmirštamą įvykį - jau gerokai vėlesnį, po visus apėmusios krizės įvardijimo - įskelia taip pat Anevičiūtės kuriama Diana (ar tai atsitiktinumas?). Visiems sėdint prie stalo Bendroje virtuvėje, iškėlusi sau prieš akis ji ima kruopščiai tyrinėti senovinės lėkštės dugną ir, matyt, šio keisto veiksmo sukeltas kitoje ekrano pusėje atsiranda toks pats stalas su jį supančiais valgytojais. Tie patys aktoriai, tik vilki užpraeito šimtmečio drabužiais ir atrodo lyg iš Čechovo pjesės. Diana sako jaučianti, kad kažkas skaito - rusiškas knygas. Abu šimtmečiai bando susikalbėti, bet negirdi vienas kito. Ant stalo atsiranda laidinis telefonas, tačiau susikalbėti vis tiek nepavyksta. Abu stalai bando pasiūlyti vieni kitiems sriubos, bet irgi nesėkmingai, sriuba dingsta. Epizodas baigiasi iš kažkur išnirusiu filmuotu vaizdu: aktoriai išsirikiavę rudeniškai tuščiame lauke, visi vilki XIX a. pabaigos drabužius ir atrodo be galo tolimi.
Kas tikra, kas netikra? „Jei mes visi sapnuojam tą patį sapną, jis tampa tikrove“, - sako Ula. Vis dėlto tikrovė labiausiai priartėja per realų, literatūros nemedijuojamą, prisilietimą prie vienas kito. Emocinės krizės įtampos neištvėrę vienas po kito į šalto vandens baseiną žemyn galva šoka komunos nariai vyrai. Ką tik ištrauktus juos šluosto ir guodžia kitų komunos narių (tos gelbėtojos čia daugiausia moterys) rankos. Išblyškusiuose, išsigandusiuose veiduose likęs tik pasidavimas šitam rūpesčiui.
Visi šie ir daug nepaminėtų „Respublikos“ epizodų gali būti suvokiami kaip srautas reivinimo seansų, iš kurių išnyrama priešpaskutinėje, racionaliausioje spektaklio dalyje. Visi dalyviai vėl toje pačioje virtuvėje, kurioje viskas ir prasidėjo. Tik dabar čia vyksta ideologiniai debatai - sugrįžtama prie ideologinės eksperimento pusės. Kas sugriovė SSRS („reikėjo nugriauti sieną, nes už jos buvo indaplovės ir džinsai“), kodėl neįmanoma suderinti ekologijos ir ekonomikos („neįmanoma galvoti apie BVP ir apie ekologiją“) ir kodėl skurdo negalima naikinti („nes visiems išteklių neužteks“), aiškina velnio advokato poziciją ir čia užėmęs Martynas. Janekas siūlo leisti „Respublikos“ modeliu pasinaudoti ir kitiems. „Tai yra dvigubas mechanizmas, - perspėja Airida. - Išlaisvinimas, bet ir išstūmimas.“
Po ilgos pertraukos, jau gerokai po vidurnakčio, ištvėrusieji žiūrovai gali dalyvauti paskutinėje reivinimo valandoje kartu su aktoriais. Tekstas ekrane modeliuoja politinę situaciją Europoje po keliasdešimties metų (socialiniams neramumams malšinti kuriama specialaus ritmo muzika, smegenų inžinerija gydo nuo ksenofobijos). Iš elektroninės muzikos srauto išryškėja arabiški ir angliški ramybės linkėjimai. Keistais, teatralizuotais kostiumais vilkintys aktoriai šoka tarp žiūrovų. Ir vėl nuskamba „I give you my peace, I give you my trust, I give you my love.“ Ilgas „Respublikos“ ritualas baigiasi. Kaip ir kiekvienas ritualas, Twarkowskio ir Co seansas veikia dalyvį tiek, kiek dalyvis jame dalyvauja.
