Mediciną studijavęs slovakų dramaturgas Viliamas Klimáčekas, surinkęs Antono Čechovo gydytojų personažus, 2000 m. sukūrė pjesę „Čechovas - boksininkas“ (vertė Andrius Jevsejevas). Šis postmodernus trijų dalių žaidimas pasižymi ne tik originalia idėja, bet ir geru Čechovo kūrybos išmanymu bei jo stiliaus pajautimu. Su ironija perkurdamas Čechovą Klimáčekas išlaiko jo personažams būdingą kalbėjimo manierą ir nuotaiką. Vienas iš pjesės gydytojų yra pats Čechovas, todėl jo biografinių faktų pripildytame kūrinyje kalbama ir apie patį teatrą. Šis intelektualus žaidimas nėra sausas rebusas žinovams, bet pagrindas vitališkam teatrui kurti.
Pavasarį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre spektaklį „Sniegas. Moteris. Dvikova“ pastačiusi režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, drąsiai ir išradingai skaitydama Klimáčeko pjesę, sukuria energingą ir gyvą teatro vyksmą, kurio esmė - žaidimas, pašėlusi vaizduotė, virsmas ir juokas. Be to, šis tragikomiškas farsas ne tik nustebina ir paveikia savo gyvybingumu, bet ir išryškina destruktyvųjį žmogaus pradą. Atrodo, kiekvienas veikėjas čia užprogramuotas rinktis ne laimę, bet susinaikinimą. Ne išimtis ir pats Čechovas, kurio sąmonėje ir vyksta veiksmas.
Spektaklyje sukurtos savos žaidimo taisyklės, todėl visa, kas vyksta scenoje, kad ir kaip atrodytų keista ar absurdiška, kuria vientisą meninę tikrovę - įtraukiančią, įtaigią bei kupiną su humoru panaudoto taiklaus kičo. Spektaklio ritmas - dinamiškas, nevengiama kontrastų, juos pabrėžia muzika, paveikiai įtraukianti gaivališkas populiariąsias dainas (kompozitorė Marija Paškevičiūtė), leidžiančias ne tik sukurti visuotinį šėlsmą, bet ir atskleisti personažų jausenas.
Miltinio laboratorijoje režisierė sukūrė scenografiją, kurios kiekviena detalė yra funkcionali: lemputėmis mirganti švieslentė (joje užsidega personažų vardai bei kūrinio dalių pavadinimai), „stiklinė“ sofa, didelės šaldymo dėžės su pritvirtintais ekranais (juose transliuojami į šaldytuvus sulindę personažai pasako svarbiausius monologus), apvalūs akvariumai su plaukiojančiais guminiais žaislais (į juos kišdama suktukų pilną galvą dėl nelaimingos meilės skandinsis Čechovo sesuo Marija), daugybė kičiniais paveikslėliais išmargintų paplūdimio rankšluosčių (jais Čechovas bejėgiškai mėgins pridengti per carinę televiziją transliuojamos situacijų komedijos „Trys seserys“ begėdystę (videomenininkas Paulius Jakubėnas) bei scenos kairėje iškilęs sniego kalnas su vaikiška žydra vingiuota čiuožykla (ja vienas kitam į glėbį „įsliuogs“ veikėjai arba beviltiškai bėgdami vienas nuo kito ropšis slidžiu nuolydžiu į viršų). Vaikų žaidimų aikštelę ir kartu savotišką morgą primenanti scenografija yra palanki įvairioms mizanscenoms kurti, joje gali susijungti tikrovė ir fantazija, skirtingi laikai ir epochos bei įvykti netikėti personažų susidūrimai, o beprotiškiausi dalykai atrodyti logiški ir įtikimi.
Spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova“ aktoriai vaidina energingai, tiksliai ir su užsidegimu, jų personažai, nors ir šaržuoti, nėra nuspėjami ir greitai perprantami, todėl iki galo įdomu juos stebėti. Išradingi Liucijos Kvašytės sukurti kostiumai, ironiškai atspindintys veikėjų polinkius ir charakterio bruožus. Ištikimiausias Čechovo kūrybos gerbėjas gydytojas Lvovas vilki megztinį su išmegzta žuvėdra ant krūtinės. Akylai stebintis kiekvieną genijaus judesį Emilio Pavilionio vaidinamas veikėjas knygelėje konspektuoja jo mintis. Iš pradžių santūrus ir šiek tiek susikaustęs Lvovas, ant rankų kaip kūdikį nešiojantis Čechovą, atsipalaidavęs atskleidžia savo manieringą kūno kalbą bei potraukį prie vyrų. Atstumtas jis dramatiškai išgyvena stabo griūtį, o nusivylimą užmaskuoja kitais drabužiais ir moters draugija.
Ištaigingu riterio šarvus primenančiu žalio aksomo kostiumu vilki karo felčeris Čebutykinas. Aktorius Aidas Jurgaitis kuria veikėją, kuriam gyvenime skirtas antraplanis vaidmuo. Nors joks išorinis veiksmas negali kompensuoti jo žemos savivertės, jis vis tiek sau ir kitiems įrodo, kad gali pasiekti tai, ko nori, tarkim, vilkėdamas puošniu baltu kostiumu vesti kitą gydytoją įsimylėjusią Mariją.
Čechovo sesers Marijos suknelė sudygsniuota iš žalsvos lovatiesės, o bateliai primena pačiūžas, tik vietoj ašmenų - valymo šepečiai. Aktorė Akvilė Vitkūnaitė kuria Sonios iš Čechovo „Dėdės Vanios“ šaržą, pabrėždama savo veikėjos kompleksus, nepasitikėjimą savimi, perdėtą paslaugumą ir norą patarnauti kitiems. Jos priešingybė Čechovo mylimoji Lika, sustiprinta Jelenos versija, - moteriškumo mistikos konstruktas: kruopščiai sudėliotos garbanos po blizgančiu tinkleliu, šilko suknelė, kailinis boa, sidabriniai bateliai bei aktorės Justinos Nemanytės taiklūs manieringi gundytojos ir viliotojos judesiai. Likos veidmainystę ir Marijos naivumą tiksliai perteikia nebylus, erotiškas jųdviejų pečių trinties epizodas.
Abi moterys žavisi gydytoju Astrovu, kuris prie juodų drabužių avi baltas gumines medicinines šlepetes, o ant golfo apykakle aptempto kaklo nešioja auksinę grandinę. Laimučio Sėdžiaus kuriamas personažas imponuoja savo atsipalaidavimu, abejingumu bei visa patyrusio žmogaus laikysena. Labiau už grožį jį domina „pašniaukšti“ kokaino su draugu Čechovu. Šis dėvi kūdikio kepurę su viršugalvyje pritvirtinta pagalve, pižamines kelnes, rudą chalatą, kumštines (ne bokso) pirštines ir mokasinus. Kai jam naudinga, Albino Kėlerio Čechovas apsimeta irzliu ir suvaikėjusiu seniu, leidžiasi nešiojamas ant rankų ar imituodamas paukščių eiseną pagal žodžius „Povas, povas, gaidys, gaidys“ ignoruoja nepatogias tikrovės situacijas. Kartu su Astrovu Čechovas užsiropščia ant kalno ir tarsi sniege dūksta kokaino milteliuose, o tada, sušukęs „Į roges!“, palaimingai nusliuogia banguota čiuožykla žemyn.
Po to, kai Čechovo filmuoti atvyksta carinės televizijos redaktorė Dorn (Eleonora Koriznaitė), vilkinti raudonu lakuotu lietpalčiu ir kalbanti užsienietišku akcentu, neilgai trunka jo iliuzijos apie televiziją, kaip naujas formas: „(...) pavyzdžiu ateities kartoms tos jų televizijos - ji bus protingų žmonių rankose - (...) iš ekranų kalbės didžiausi to laiko mąstytojai - kompozitorių simfonijas klausys milijonai žmonių vienu metu - ir tolimiausių Rytų dykynės nušvis žydra šviesa - (...) pasaulyje bus milijonai išsilavinusių žmonių.“
Spektaklyje tarp Čechovo sąmonės fantomų veikia ir lokininkė su lokiu. Raudonas paltas su kailiniais apvadais, veltiniai batai, gėlėta skara - lokininkės, tiksliau, paslaptingos slavų bobos šamanės, atributai. Lolitos Martinonytės vaidinama veikėja, (už)kalbanti išgalvota kalba, dresuoja lokį šokinėti per raudoną gimnastikos juostą, paskatindama jį „Chupa Chups“ ledinuku. Tado Gryn kuriamas meškiukas su oranžiniu šortų kostiumėliu reikliu balsu išdėsto gyvenimo sąlygų pas gailestingąjį Čechovą pageidavimus.
Per Marijos ir Čebutykino vestuvių puotą veikėjai beatodairiškai užgeria ir užvalgo savo nelaimes; nuotaka pasiduoda siautulingam šokiui, per kurį krinta jos kokošnikas. Kai rezignacijos šėlsmas pasiekia aukščiausią tašką, Čechovas yra pasiryžęs iššaudyti savo personažus, bet tai reikštų ir jo paties mirtį. Spektaklio „Sniegas. Moteris. Dvikova“ pradžioje prie švieslentės išsirikiavę veikėjai, sužibus jų vardui, išeina lyg pradėdami efektingą šou, pabaigoje Čechovas tamsoje lieka vienas su didžiulėmis vėžio žnyplėmis vietoj rankų, tarsi prieš mirtį dar kartą atbulomis grįždamas į savo gyvenimą ir kūrybą.