Per festivalį „Naujojo cirko savaitgalis'19“ prisiminiau epizodą iš Romaino Gary romano „Aušros pažadas“: „Žongliruodavau apelsinais, lėkštėmis, buteliais, šluotomis, viskuo, kas pakliūdavo man po ranka; mano noras kurti ir tobulėti, atlikti stebuklingą ir unikalų žygdarbį, trumpai tariant, meistriškumo alkis šitaip surado kuklų, tačiau aistringą išraiškos būdą. Jaučiausi atsidūręs prie stebuklų prieigų, srities, kurioje norėjau iškilti: pasiekti ir įvykdyti tai, kas neįmanoma. (...) Bet, kad ir ką darydavau, septintas kamuoliukas visuomet išsprūsdavo iš rankų. Šedevras likdavo nepasiekiamas, visada toks aiškus ne iki galo, toks nujaučiamas, bet neįmanomas pasiekti.“ Cirko artistus vienijantis meistriškumo alkis su siaubu verčia įsivaizduoti, kiek valandų per dieną jie žongliruoja, suka lanką, atlieka akrobatinius pratimus, t. y. treniruoja kūną ir dėmesio koncentraciją, kad įvykdytų tai, kas neįmanoma. Tačiau šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.
Vilniuje rugsėjo 10-15 d. keturioliktą kartą vykęs „Naujojo cirko savaitgalis“ leido suvokti, kokia stipri buvo pernai metų programa. Lyginti galima nuo tokių nematomų dalykų kaip bendra festivalio atmosfera iki pasirodymų meninės kokybės. Šių metų atidarymo eskizas „Piknikas“, iliustruojantis nepaaiškinamą alkį, kurį atlikėjai Džiugas Kunsmanas, Eneas Vaca Bualó ir Marija Baranauskaitė bandė pasotinti godžiai kimšdami, tiksliau, naikindami maistą, tarsi išpranašavo „alkį“, aplankysiantį reiklų žiūrovą beveik po kiekvieno, taip ir nesugebėjusio „pasotinti“ programos pasirodymo. Didžioji dalis iš vienuolikos darbų panėšėjo į šansą jauniems kūrėjams ar neseniai susibūrusioms trupėms išbandyti save, todėl neretai atrodė, kad festivalis labiau skirtas cirko kūrėjų nei žiūrovų bendruomenei.
Pirmą festivalio dieną grupė „Kaaos Kaamos“ iš Švedijos parodė spektaklį „Pamiršti Babelį“. Trys akrobatai ir trys akrobatės, po truputį didindami sau reikalavimus, statė kūnų bokštus ir atliko triukus, kaip vertybę teigdami skirtingų individų gebėjimą susikalbėti ir bendradarbiauti. Draugystę ir tarpusavio palaikymą pabrėžiančiame pasirodyme per muziką, švelnų humorą ir geraširdiškas atlikėjų veido išraiškas perteikiama artimo ir paprasto ryšio tarp žmonių nostalgija, pokalbių prie kavos ilgesys: vienas gražiausių spektaklio momentų - kai sušvinta į orą išmetamos stiklinės, kurias pagauna trupės nariai. Šį pirmąjį grupės darbą būtų nesąžininga lyginti su praėjusių metų pasirodymu „Erdvė“ iš Australijos - dėl ilgesnės trupės patirties šis buvo dinamiškesnis, techniškai tobulesnis, buvo užmegztas tiesioginis ryšys su publika.
Kaip ir palygintas su paveikiu praėjusių metų Cyro lanko spektakliu „Šventasis medis“, Lauros Gorodko ir Aleksejaus Smolovo iš Latvijos kūrinys „Faux Pas“ atrodytų minimalistinis, bet jis atskleidžia atlikėjų potencialą. Abstraktų dueto šokį apie poros santykių dinamiką lydi pasikartojantis miesto minios balsų šurmulys, primenantis nuovargio sukeltą minčių chaosą. Kūrinio pavadinimas, reiškiantis netaktą, klaidingą žingsnį socialinėje situacijoje, čia pritaikomas dviejų žmonių ryšiui, nuolat kintančiam dėl tarpusavio ir visuomeninių faux pas. Cyro lanko valdymo specifika lemia pagrindinį sukimosi motyvą, tampantį santykių cikliškumo, kaitos, pasikartojimo ir subtilių tarpusavio ritmų metafora.
Festivalyje netrūko trumpų solo pasirodymų. Suomė Jatta Borg spektaklyje „Žiema liepą“ kalba apie atsitiesimą. Iš pradžių ji išsivaduoja iš šiukšlių maišo ir sunkiai stojasi, nes jos lankstus kūnas nepaklūsta, po to techniška atlikėja, balansuodama ant rankų, važinėdamasi riedučiais ir tiesiogiai bendraudama su žiūrovais, pasakoja nuotykių istoriją apie pasivažinėjimą Kalėdų Senelio rogėmis, kol pagaliau „pagyja“ ironiškai dainuodama ir šokdama suomišką „I Will Survive“ versiją.
Kitaip saviterapijos procesą dramatizavo estė Grete Gross oro akrobatikos monospektaklyje „Ribos“. Akompanuojant Justui Šervenikui (fortepijonas) ir Rokui Vaitkevičiui (violončelė), ji vadavosi iš tinklo, kūrė šešėlių teatrą ir pagal Arvo Pärto kūrinį „Veidrodis veidrodyje“ („Spiegel im Spiegel“) atliko choreografiją ore, lydimą įrašytų savistabos monologų. Trys kūrinio dalys žymi skirtingus savęs pažinimo, priėmimo ir išsilaisvinimo etapus. Pasirodymas išsiskyrė atlikėjos emocionalumu.
Kelių cirko trupių Didžiojoje Britanijoje narė Giedrė Degutytė monospektaklyje „Apie lanko sukimą“ pristatė savo komišką personažą ir pasidalino egzistencinėmis lanko sukėjos problemomis bei nuobodulio patirtimi. Techniškai manipuliuodama lanku ir atlikdama su juo įvairius judesius, pasirodymo kulminacijoje ji angliškai klausė, kuris iš jų yra triukas, o kuris ne. Darbas pabrėžia šiuolaikinio cirko artisto siekį ne tik demonstruoti meistriškumą, bet ir bendrauti su žiūrovu. Įtemptą žiūrovo ir cirko menininko santykį (temą, būdingą savo balso ieškantiems kūrėjams) praėjusių metų programoje analizavo Marija Baranauskaitė „Sofos projekte“ bei graikas Alexis Akrovatakis kūrinio eskize „Jostka“.
Vieno žmogaus kabarete „Kauliukų žmogus“ Danas le Manas linksmino į „Menų spaustuvės“ kavinę susirinkusius žiūrovus. Atsitiktinai išriedėjęs kamuoliukas lėmė, kad rugsėjo 14 d. pasirodymas buvo trumpas: po keleto šmaikščių istorijų, populiarių dainų linksmų interpretacijų ir žaidimo su pripučiamu kamuoliu jis baigėsi, palikdamas neatskleistą visą sąrašą galimų vakaro pramogų.
Kitas prajuokinti siekęs pasirodymas „Piti Peta Hofen Show“, savo tempu neturintis lygių, tryško amerikiečių animacinių filmų prisižiūrėjusių paauglių energija. Nutrūktgalviška Lucaso Castelo Branco, Andréso Torreso Díazo ir Johanneso Bauhofero trijulė žavi savo drąsa, nors ilgainiui ima varginti lėkštais juokeliais. Šėldami ir žongliruodami artistai kuria kvailybės visatą, kurioje daug triukšmo, lakstymo ir guminukų. Nors ji artima ne visiems, charizmatiški kūrėjai užtikrintai teigia laisvą kūrybinę energiją, kuri bent trumpam paveikia net skeptikus.
Bernardinų sode įsikūrusioje jurtoje trupės „Le Cirque Plein d'Air“ atlikėjai Anne Desmoucelles ir Josephas Defromont'as bei muzikantas Simonas Morant'as kuria jaukią ir draugišką aplinką. Lengvu prancūziškų dainų ritmu čia sukasi medinių gyvūnų karuselė, o iš smulkmenų gimstanti nedidelė magija užburia norinčiuosius pasiduoti paprasto, saugaus ir retkarčiais naivaus vaikystės pasaulio ilgesiui. Dalyvauti pasirodyme „Baltringue“ - tarsi medžiu iškaltoje palėpėje prisiliesti prie rusvo pliušinio meškino ir po to išeiti truputį švelnesniam.
Rimčiausio festivalio spektaklio „Parazitai“ pradžioje trys kostiumuoti vyrai stovi aukštyn kojomis, galvas paslėpę betoniniuose kubuose. Stengdamiesi po truputį išsilaisvinti, jie triukšmingai ir sunkiai kankinasi stumdydami betono luitus, lipdami ant kiniškų stulpų ir krisdami žemyn. Spektaklio vaizdinius papildo groteskiškų personažų grojimas smuiku, gitara, būgnais ir žodiniai monologai, išreiškiantys nerimastingumą, egzistencinį siaubą bei beketiškai dekonstruojantys kalbą. Lėtą, meditatyvų kūrinio tempą keičia egzistencinis šėlas. Personažų būties kančias ir paieškas tamsioje, dulkėmis nuklotoje erdvėje vis dėlto vainikuoja tikslo ir prasmės viltis - su metaliniais sparnais aukštyn į šviesą kopia žmogus. Moïse'o Bernier, Thomo Garnier ir Nicolas Lopezo spektaklis parodo, kad šiuolaikinis cirkas gali kelti ir egzistencinius klausimus.
Festivalį „Daiktų dėlionėmis“ baigė išmaniojo cirko duetas iš Švedijos. Skandinaviškai nuosaikiame pasirodyme Erikas Åbergas ir Jay'us Gilliganas žongliravo objektais, rodė iš buities daiktų sukurtus triukus. Hipnotizuojantis pasirodymas grąžina į atviro pažinimo bei nuostabos erdvę, skatina žiūrėti į kasdienybę kitaip ir siekti „septinto kamuoliuko“.
