Spektaklyje „Sapnavau sapnavau“ nėra vaizdo, kurį galima būtų nufotografuoti ar aprašyti. Jis vyksta tamsoje, su kuria neapsipranta akys, ir nėra skirtumo, ar būsi užsimerkęs, ar atsimerkęs. Su tokia aklina tamsa kasdienybėje retai susiduriama. Ji išryškina garsus ir skatina klausytis. „Sapnavau...“ atveju, iš skirtingų taškų erdvėje sklindant įrašytiems balsams, susiduriama su dviem baimėmis - baime nusikalsti ir baime prarasti artimą.
Režisierės Kamilės Gudmonaitės, dramaturgės Teklės Kavtaradzės ir kompozitoriaus Dominyko Digimo sukurtame dokumentiniame spektaklyje, kurio premjera Jaunimo teatre įvyko gegužės 17 d., veikia tamsa, žodžiai ir garsai. „Sapnavau...“ prasideda veriančia muzika, lydinčia į nepažintą požemį ir įvedančia į kalinių pasakojimus. Skirtingi jų balsai sklinda iš įvairių taškų erdvėje, siekiant supažindinti su kiekvienu atskirai. Iš balso tembro, kalbėjimo manieros, akcento, vartojamų žodžių galima įsivaizduoti kalbančiojo išvaizdą, amžių, patirtį. Lukiškių kalinių pokalbiuose su režisiere ir dramaturge (jų klausimus užduodantys balsai taip pat retkarčiais girdimi) susipina įvairios temos: dabartinio gyvenimo sąlygos, nusikaltimas, vaikystė, kaltė, tikėjimas, sapnai, atgaila...
Konceptualus „Sapnavau...“ sumanymas emociškai paveikus, sukeliantis apvalantį katarsį per susidūrimą su baimių - atimti gyvybę ir netekti artimo - išsipildymu. Atjautą nuteistiesiems (keturi iš penkių kali iki gyvos galvos) skatina suvokimas, kad jie panašūs į mus, sėdinčius tamsoje ant ratu sustatytų kėdžių, - jie galėtų sėdėti mūsų vietoje, o mes jų. Dalies jų nusikaltimai įvyko atsitiktinai, neplanuotai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, todėl nė vienas nėra apsaugotas nuo proto aptemimo, po kurio gyvenimas negrįžtamai pasikeistų. Ant kiekvienos žiūrovo, tiksliau, klausytojo, kėdės guli atvirukas, kuriame po spektaklio galima parašyti laišką kaliniams, tačiau užuojautą, gailestingumą ir tikėjimą pokyčiu nelengva perteikti žodžiais, nors norėtųsi pasakyti ką nors, kas galėtų palengvinti jų kančią.
Spektaklio dramaturgiją sudaro trys dalys: pokalbiai su kaliniais, aukų artimaisiais ir vėl kaliniais. Tai išryškina kontrastą: kadaise artimuosius praradusiųjų balsuose atsispindi įvairesnės emocijos, net retkarčiais nuskamba juokas - kalinių intonacijose to nėra. Žinoma, tai nereiškia, kad aukų artimųjų kančia lengvesnė, o susitaikymui reikia mažiau laiko. Spektaklio kūrėjos klausia, ar įmanomas dialogas tarp šių grupių. Ar galima atsiprašyti ir atleisti? Tegul tai lieka atviri klausimai, tačiau spektaklis įrodo, kad kalbėtis galima. Panašiai kaip stengiamasi negalvoti apie mirtį, kaliniai, esantys visuomenės ir kultūros dalis, paverčiami nematomais, o tai paprasčiausiai nesąžininga.
Neprikišamai spektaklio programėlėje atkreipiamas dėmesys į Lukiškių kalėjimo situaciją (jo uždarymą ir kalinių perkėlimą), į bausmių reformas, į žmogaus teisių nepaisymą kalinimo įstaigose ir pan. Tačiau pats kūrinys nevirsta probleminiu straipsniu, nes audiospektaklyje susikoncentruojama į konkrečių žmonių patirtis. Kūrėjos savo požiūrį pirmiausia išreiškia pagarba ir dėmesiu spektaklio veikėjams, su kuriais metus susitikdavo ir bendravo, parodydamos, kad dialogas su kaliniais įmanomas, nors nėra lengvas ir vienprasmiškas, ypač prisimenant jų aukų artimuosius. Šis humaniškas žvilgsnis į žmogų skatina susirūpinti ir tuo, kas vyksta kalinimo įstaigose, daug pasakančiose apie mūsų visuomenę. Įdomu, kad prasidėjus Lukiškių kalėjimo iškeldinimui kūrėjos negali sužinoti, kur buvo perkelti kaliniai, su kuriais jos bendravo. Apskritai visa reabilitacinė veikla nutrūko.
Kartu būdamas ir socialinis projektas, „Sapnavau...“ pirmiausia yra meno kūrinys, prasmingai pratęsiantis Gudmonaitės kūrybą. Neatsitiktinai ir jo pavadinimas susijęs su debiutiniu režisierės spektakliu „Sapnas“ (2014). Savo kūriniuose ji tyrinėja žmogaus tapatybę, jos formavimąsi. Prieštaringa ir sudėtinga žmogiškoji būtis „Sapnavau...“ prilygsta senovės graikų tragedijų ar dostojevskiškos sumaišties mastui.
Vis dažniau Gudmonaitė remiasi kūrybinio bendradarbiavimo principais: spektaklyje „Trans Trans Trance“ (2017) jos lygiavertėmis kūrybos partnerėmis tapo aktorės, „Sapnavau...“ - dramaturgė Kavtaradzė. Režisierė drąsiai eksperimentuoja, o jos bandymų rezultatai pasiekia žiūrovą, nes kiekviename kūrinyje, taip pat ir „Sapnavau...“, ji tiksliai žino, kokį santykį siekia kurti su žiūrovu, ir geba numatyti, kaip kiekvienas meninis sprendimas jį paveiks. Todėl palyginti su dalimi jaunųjų teatro kūrėjų, kurių sumanymai taip ir lieka žodžiais, o ne darbais, Gudmonaitė - brandi menininkė, jos nuosekliame kelyje galima stebėti sąmoningus pasirinkimus ir kryptingus pokyčius. Režisierė sako šiuo metu siekianti, kad „teatras padėtų žiūrovams išgirsti tuos, kurie patys kalbėti negali“.
Formos požiūriu režisierė išlieka tiksli ir valinga. Garsas (muzika), vienas svarbiausių jos kūrybos elementų, audiospektaklyje tampa dominuojantis. Kitaip nei kituose audiospektakliuose, pavyzdžiui, „Nachlass. Kambariai be žmonių“, „Remote Vilnius“, „Vieno buto istorija“ ir t.t., „Sapnavau...“ pašalinami judėjimo ir aplinkos stebėjimo aspektai. Jo estetinė patirtis iš dalies galėtų būti palyginta su miniatiūra „Kelionė be bagažo“, kurioje už žiūrovus juosiančios širmos aktoriai kuria garsus, leidžiančius „aplankyti“ skirtingas vietas. Tačiau dokumentinis audiospektaklis „Sapnavau...“ nėra žaisminga, vaizduotę ugdanti kelionė, tai rimtas ir sunkus pokalbis apie nusikaltimą, bausmę, praradimą ir gyvenimą.
