Kilimai ant sienų, praėjusio amžiaus baldai, nusibraižę emaliuoti puodai, euroremonto nemačiusios ir daiktų apgultį išgyvenančios sienos jau kuris laikas tam tikrose interneto bendruomenėse yra tapusios savotišku pajuokos objektu. Kas vieniems kelia juoką, kitiems -kasdienybė, įstrigusi senos statybos miegamojo rajono ankštame bute, dar menančiame deficito laikus, todėl taip užgrūsto daiktais - nes galbūt ko nors prireiks, ko nors nebebus, todėl negalima nieko mesti lauk. Tokie butai veikia lyg jau praėjusio laiko ir jam būdingo mąstymo, vis kokiu nors būdu „išlendančio“ tarp modernių daugiaaukščių, apsaugotų užkardais ir rakinamais kiemais, reliktai. Tikrovės kontrastai, tokie kaip Šanchajaus medinės trobos Europos aikštės stiklinių biurų fone, vis dažniau traukia menininkus. Apie Vilniaus Šanchajų 2010 m. Jūratė Samulionytė sukūrė dokumentinį filmą „Šanxai Banzai“, praėjusiais metais pasirodė Dovilės Zavedskaitės ir Monikos Klimaitės „Vieno buto istorija“ - audioturas po chruščiovkės buto autentiką, Pauliaus Ignatavičiaus spektaklio „Tobula pora (The Perfect Match, arba Su Naujais metais, Ionesco!)“ scenografijai analogišką butą sukūrė Goda Palekaitė. Šį kartą į tokį butą (scenografas Antanas Dubra) persikeliame Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės režisuoto spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę premjeroje (gegužės 16, 17 d.).
Absurdo elementų kupina pjesė jau ne pirmą kartą pasirodo Lietuvos teatro scenoje - prieš kiek daugiau nei metus pasirinkdamas teatrinio serialo formatą ją statė Artūras Areima. Kriaučionytė renkasi klasikinį metodą ir, neatlikdama rimtų dekonstrukcijų, sutalpina tekstą į pusantros valandos trunkantį vienos dalies spektaklį. Pjesės centre - sutuoktinių Martynos (Rimantė Valiukaitė) ir Ričardo (Vytautas Rumšas), nusprendusių išnuomoti vieną savo ankšto butuko kambarį Artūrui (Algirdas Dainavičius), gyvenimas ir bandymas atrodyti kuo normalesniems. Jie stengiasi nuo nuomininko paslėpti savo po avarijos neįgaliu likusį sūnų Adomą (Paulius Matuzas) ir užglaistyti nesklandumus bandydami įvairiais būdais Artūrui įtikti.
Sprendimas pjesės veiksmą perkelti į, tarkime, atpažįstamą ir daugeliui matytą aplinką suveikia kaip priemonė absurdą pritraukti prie tikrovės, parodyti atitinkamoje aplinkoje gyvenančiųjų (paverčiant juos tarsi atskira, apibendrinta visuomenės grupe) norą pritapti, būti priimtiems. Tik klausimas, kiek pasirinkta estetika dera su pačia pjese ir ar neatima iš jos potencialo? Absurdas transformuojasi į realizmą ir darosi nuobodoka. Sunku spektaklio nelyginti su Areimos pasirinkimu „Virimo temperatūrą“ įvilkti į minimalistinę, stilingą, šaltą, net šiek tiek fetišistinę estetiką, suteikusią tekstui papildomo ironijos prieskonio ir panašėjančią net į savotišką šiuolaikybės parodiją. O Kriaučionytės interpretacijoje per daug plokštumos ir ji labiau primena bandymą tiesiog iliustruoti. Absurdas, kaip medžiaga, yra įnoringas, sunku atrasti priemones, darančias jį paveikų.
Žinoma, pats tekstas pasiūlo gyvų, komiškų momentų, kurie suskamba aktorių dėka. Tačiau gal dėl atpažįstamumo, gal dėl būdo, kuriuo aktoriai pateikia situacijas, o gal kartais tiesiog dėl to, kad nelabai ir aišku, kaip reaguoti, spektakliui trūksta gyvybės, savito požiūrio, kažko, kas jį išlaisvintų iš klasikinės formos gniaužtų, pasiūlytų žiūrovui tikrą stebėjimo malonumą, kurio metu nebūtų laiko žvalgytis ir svarstyti, kada tai baigsis. Žiūrovus gali sudominti žinomi ir vardą užsitarnavę aktoriai. Tačiau ši „Virimo temperatūra“ veikiausiai bus tik repertuaro užpildymas - pažiūrėta, pamatyta, pamiršta. Gal dar susigulės, gal begyvuojant scenoje atsiras prieigos taškai, padėsiantys išsijudinti, sudominti?
O galbūt šią „Virimo temperatūrą“ nužudė pati chruščiovkės estetika - kas galėjo būti puikiu absurdu, netyčia tapo pernelyg realistiška, galbūt net natūralistiška. Šiuolaikinė dramaturgija irgi virto praėjusio laiko teatro reliktu. Lyg tos medinės trobos, įstrigusios tarp stiklinių daugiaaukščių. Galėjo būti neblogas spektaklis, bet, deja...
