Stebėdama „Low Air“ ir Laurynos Liepaitės darbą „Su(si)tikimas“, susitikau su daug kuo. Neslėpsiu - užtruko, kol sutikau juos, esančius prieš akis, rato viduryje. Pirmiausia į susitikimą atėjo praeities būtybės, vis dar klegančios viduje. Susitikau su Silvia Calderoni („MDLSX“, rež. Enrico Casagrande ir Daniela Nicolò (Italija), „Sirenos '17“) ir prisiminiau, kaip stipriai jos padedama pajutau lytiškumo problematiką ir kūno melą - akivaizdžią oda užklotą anatomiją ir slaptą nenuspėjamą tos anatomijos gyvenimą. Susitikau su Annamária Láng ir Juhánu Ulfsaku („Tik filmuojama“, rež. Kristianas Smedsas (Suomija), „Sirenos '18“) ir jų kurta švelnia, bet paveikia scenine erotika, kuri įstūmė į raudonos uogienės formos aistrą, sukūrusią labai įelektrintą atmosferą ir nesibaigiantį laukimą. Susitikau, kad užpildyčiau ir lytiškumo, ir erotikos tylą, kurios „Su(si)tikime“ tiek daug, - atrodo, jog jie nori apie tai kalbėti, apie tai šokti, bet kol kas jaučiasi per kuklūs, per daug įveržti, per taikūs pakelti šį tinklą, pilną kūnų ir kūniškumo.
Galiausiai prisiminimuose nuklydau į įvairius patirtus bendruomeninius ritualus, kuriuose teatrališkumas derėjo su visapusišku, savanorišku dalyvių įsitraukimu. Spektaklyje „Su(si)tikimas“ žiūrovų atstūmimo mechanizmai kol kas veikia aktyviau nei įtraukimo, o bendruomeniškumo jausmą čia mėginama kurti iš tolimos distancijos suvoktais būdais. Regėdamas tuos mėginimus suvoki, koks bejėgis vis dėlto yra teatras, bandantis ritualą ne sukurti, bet... pavaizduoti. Ir koks stiprus jis būna tada, kai tampa savimi - vaizdų ir istorijų generavimo mašina.
„Su(si)tikimo“ esmė - moteriškumo kaip kategorijos tyrimas ir eksploatavimas sankirtoje su vyriškumu, reiškiamas tekstu, dainomis, visur plaukančiomis moterimis, neįmantria, seksualizuota choreografija, interaktyviu žiūrovų kalbinimu, raginimu, šokdinimu, glostymu ir visa apimančiu gundymu. Aktyviausias gundytojas - ilgaplaukė Ji (Gediminas Rimeika), žyminti du spektaklio segmentus: kai jis yra Ji ir kai jis tampa Juo. Kai Ji nusivelka suknelę, nusiima peruką ir grįžta į savo vyrišką kūną, vyrišką sąmonę, spektaklio plokštelė tarsi pajuda iš vietos, „atstringa“, ir sceninis gyvenimas pirmąsyk atiteka prie kojų. Kaip tik čia baigiasi ir bendruomeniškumo kūrimo frustracija - paradoksalu, tačiau jai pasibaigus spektaklis tampa atviras žiūrovui ir pagaliau jį prisileidžia.
Žiūrovų būrys atrodo nusiteikęs veiksmui - juk atėjo perskaitęs aprašymą ir buvo pasiruošęs „kartu užkutenti negyvai, sūpuoti lėlę lyg moterį, tyru šaltinio vandeniu gydyti, pasileidus plaukus“. Bet plaukai čia plaikstosi tik peruko, o vandens yra tik ant dugno - regis, jis išpiltas ne nuprausia, o susigeria į plaukus. Tačiau kas duos pakutenti, pasūpuoti moterį, apie kurią visi svajojo? Visa erotika prasideda ir baigiasi šaltais aktorių mėginimais prieiti prie atsitiktinių žiūrovų ir duoti (priverstinai) paliesti apnuogintą kūną, raginimais giliai kvėpuoti, iš arčiau stebėti teatrališką sueities imitaciją. Tačiau su kiekvienu raginimu tarp aktorių ir žiūrovų vis didėja distancija: vienoje pusėje stiprėja atmetimo jausmas, kitoje - kvietimo įtampa. Nemanau, kad šie interaktyvūs žaidimai neturi potencialo: reikia tiesiog rasti būdą iki jų ateiti, kitaip tariant, užauginti ir pamaitinti žuveles, prieš jas viliojant į tinklą. Dabar staiga prieinantys veikėjai yra pernelyg tolimi, kad norėtųsi kontakto; neišartikuliuojami jų veikimo motyvai; miglota raginimų kvėpuoti, liesti, šokti prasmė. Kad būtų smagu? Smagu kam?
Atrodo, kad geriausiai čia jaučiasi Rimeika, didžiąją dalį laiko improvizuojantis, ir darantis tai puikiai. Jo drąsa, švelnus agresyvumas ir erzina, ir kamuoja, ir traukia. Jo lytiškumas pereina daugiausiai pakopų, jis veikia kaip spektaklio vanduo, susiejantis atskiras žuvis. Nusivilkęs moterį, jis moteriškumą grąžina treninginį belytiškumą demonstruojančiai Airidos Gudaitės Jai, kuri spektaklyje taip ir lieka treninginėje paslaptyje. Jos užsisklendimui norisi argumentų; Airida kuria bespalvį moters-daikto vaidmenį. Jos veide - pyktis ir absurdas, ji čia - nuobodi / nuobodžiaujanti auka, galop nukankinama Lauryno Žakevičiaus Jo. Lauryno Jis stengiasi būti labai drąsus, tačiau vis tiek primena ne seksualų, puolantį vilką, o žavų, baikščiai gundantį kiškį. Susikertančios agresyvios erotikos / sceninės (žmogiškos?) baimės trajektorijos kuria labai keistą kas čia kuo apsimeta įspūdį.
„Su(si)tikime“ kalbama apie moterį - ir tas kalbėjimas (dramaturgė Kristina Savickienė) čia yra gražiausia dalis, užgožianti veiksmą, šokį, interaktyvumą. Ypač gražus žuvies ir ugnies motyvų jungimas: ugnis kaip šviesos, šilumos teikėja, skaidrinanti jėga; ir žuvis kaip instinktyvumo, gyvybės, gimimo ir atgimimo ciklo simbolis. Ačiūdie, nieko panašaus - simboliško, naivaus - spektaklyje negirdime: apie žuvį čia kalbama pasitelkus žuvų akvariumo parduotuvėje sąsają; apie ugnį - pasakojant apie tai, kaip ji apima žmogų, kaip veikia jo kūną, raumenyną. Ir kaip giliai suskausta paskutinėje scenoje, kurioje Rimeikos Jo žodžiais įžuvinta žiūrovė stoja tarytum į vandenį, o iš tiesų atsiduria laužo centre, kur iš tolo tyko ugnis. Ji eina į vandenį, ateina pas ugnį. Žuvis kaip slaptas simbolis, padėjęs burti krikščioniškas bendruomenes, ir ugnis kaip raganavimu užsiimančių moterų persekiojimo atitikmuo, susilieja labai jautriai ir pajudina archetipinius, gilius moteriškumo klodus. Šie klodai - labai toli nuo visų paviršiumi plukdančių kalbų apie orgazmus, biseksualumą, kūnišką išnaudojimą; nuo nesibaigiančios choreografinės seksualumo klastotės. O galbūt tik šioje stereotipinių vandenų upėje laužo krovimas žuviai ir suskamba taip ypatingai, taip lauktai, taip pagaliau. Čia pirmąkart atsiranda ir žiūrovų įsitraukimo prasmė - jie yra žuvį deginantys nuolankūs malkų krovikai, šakų nešikai. Jie pagaliau atranda savo funkciją, nustoja laukti savo stovėjimo prasmės. Ir to ėjimo ratu, kuris neaiškiai veikia spektaklio pirmoje dalyje, užsinori kaip tik dabar, po laužo krovimo ritualo, - kada jis galėtų tapti įritualintas, deginantis, stiprus, siejantis visus krovikus. Tačiau krovikai, baigę savo darbą, teišgirsta paprastą „eikite namo, grįžkite rytoj“; krovikai temato ugnies patraukimą nuo laužo, juos nuviliantį, sugriaunantį ką tik gimusį ritualinį grožį.
Spektaklio pradžioje ir dar keliskart vėliau girdime mantrą apie lizdą, o tame lizde - kiaušinį, o tame kiaušinyje - paukštį, o tame paukštyje - plunksną, ir lovą su mergaite, ir vyrą ant jos, ir joje, ir sėklą, ir kapą. Jei eidami ratu sukame lizdą, tada gal mes ne deginame moterį, o tik krauname šapelius aplink paukštį? Tada finalas įgauna antrą dugną ir vietoj naikinimo tampa gimimu, kuriame žuvis įneria į kiaušinį, kad prasikaltų.
„Su(si)tikime“ - daug stoviniavimo, sukinėjimosi, pasikartojimų, kalbėjimo, gražių dainų, gražių suknelių ir tylių moterų. Išėjus mintyse lieka laužo krovimas, kuriame, regis, spektaklis ir prasideda, ir baigiasi. Ar „Su(si)tikime“ kas nors su kuo nors susitinka? Gal tik žiūrovė, tapusi žuvimi, sutinka mus, nešančius jai kvepiančią, ką tik suskaldytą malką. Gal dėl jos vienos susitikimo su savimi tame laužo viduryje ir verta mums visiems čia stoviniuoti, glaustytis ir kvėpti orą, kurio trūksta.
