„Didžiuma tapybos - mąstymas. Nieks to tavęs nemokė? Dešimt procentų - tai drobės dažymas. Laukimas - visa kita.“ Markas Rothko Johno Logano pjesėje „Raudona“
Lapkričio antroje pusėje Valstybinis jaunimo teatras kartu su Klaipėdos jaunimo teatru Klaipėdoje, Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje parodė Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Raudona“. Darbas susilaukė didelio žiūrovų dėmesio dėl kelių priežasčių: publika vertina šio režisuojančio aktoriaus kūrybą; šiuolaikinė pjesė pristato garsų, bet mums vis dar paslaptingą dailininką Marką Rothko - tokia medžiaga Lietuvos teatre nėra dažna ir tai yra įdomu; be to kartu su Masalskiu į sceną žengia ir jaunosios kartos aktorius - būti lygiaverčiu partneriu aktorystės guru yra išties didelis iššūkis. Šiame tekste kiek plačiau aptarsiu spektaklį, jo problematiką ir aktorių sukurtus vaidmenis.
Johno Logano pjesėje „Raudona“, pagal kurią pastatytas spektaklis, veiksmas vyksta dviejų metų laikotarpyje žinomo JAV menininko Marko Rothko studijoje. Čia yra tik du veikėjai - pats Rothko ir jo pagalbininkas. Į dviejų veikėjų - tapybos meistro ir jo pagalbininko, seno ir jauno menininko - lūpas dramaturgas sudėjo skirtingus požiūrius į tapybą, meną, augančius ir įsitvirtinusius menininkus, šiek tiek pastabų apie gyvenimą bei truputį gyvenimo išminties. Per nuorodas į meno filosofiją bei chrestomatinius literatūros veikalus tekstas įgavo universalumo: ar menininkas yra tapytojas, ar aktorius, nesvarbu - yra dalykų, būdingų visiems kūrėjams. Taigi, pagal Logano tekstą, pripažintas dailininkas ir jaunasis tapytojas dirba ir kalbasi.
Jaunojo menininko vardas (Kenas) yra įrašytas pjesės remarkose, tačiau spektaklio žiūrovui jis taip ir liktų nežinomas, lyg pačiam Rothko jis būtų nesvarbus ir šis būtų jį pamiršęs. Visas dėmesys krypsta į ekspresyviojo abstrakcionizmo meistrą, kuris yra garsus menininkas, turi ilgametę tapytojo patirtį, gauna finansiškai sėkmingų pasiūlymų, turi pažinčių meno pasaulyje ir, žinoma, savo požiūrį. Ar bereikia sakyti, kad toks personažo statusas artimas ir paties Valentino Masalskio asmenybei, ir jo kurtiems vaidmenims spektakliuose „Didvyrių aikštė“, „Didis blogis“, „Autonomija“? Tai - šio spektaklio stiprybė ir trūkumas, intriga ir spoileris. Tačiau neskubėkime - apie aktorių vaidybą pakalbėsime kiek vėliau.
Rothko milžiniškose drobėse tapė didžiulius vienos ar kelių spalvų laukus, tad spalva buvo esminis paveikslo elementas. Į Masalskio režisuotą spektaklį ji perkelta tik pavadinimu „Raudona“. Scenoje buvo sukurta minimalistinė, baltos/juodos skalės monochrominė erdvė, o tokie reiškiniai kaip Rothko studijoje kabančių paveikslų emocinis poveikis arba vibracija buvo išreiškiami per aktorių vaidybą. Scenografas Mykolas Sauka studiją apibrėžė balta juosta, erdvę užpildė stambiais dažų kibirais, vielos tinklo lentynomis, pastatydamas dailininko krėslą, pridurdamas keletą akcentų, pavyzdžiui raudonus dažų teptukus. Taip spektaklio kūrėjams pavyko sudaryti sąlygas aktorių veiksmui ir išvengti iliustratyvumo - erdvė palanki asmeninei žiūrovo vaizduotei, ji skatina galvoti ne tik apie Rothko šeštajame dešimtmetyje arba Masalskį dabar, tuo kūrinys tampa universalus. Prie scenografijos prisidėjo temai derantis ir bendrame teatro kontekste gana retas šviesų sprendimas. Spektaklio metu scenoje beveik atsisakyta teatrinio apšvietimo iš viršaus - erdvę formuoja prie stovų šonuose pritvirtinti prožektoriai bei pačių aktorių nešiojamos lempos.
Švarios spektaklio estetikos įspūdį sustiprina ir kūrėjų pasirinktas muzikinis sprendimas. Paprastai Rothko ir Keno dialogai vyksta tyloje, o tarp kai kurių scenų nuskamba Nijolės Sinkevičiūtės kompozicijos. Jos sujungtos iš dviejų temų, lyg atspindėtų jauną ir seną, šiuolaikinį ir amžiną. Vienoje jų lyg signalą girdime šiuolaikinį styginių ar elektrinių vargonėlių skambesį, kitoje dominuoja sunkiasvoris fortepijono ritmas, labiau primenantis klasikinę muziką. Abi temos tarpusavyje pinasi ir kuria ryšį, o įtampos dinamika tarp jų gali būti asocijuojama su vibracija, ta meno kūrinio gyvybe, apie kurią kalba pagrindiniai veikėjai. Temos susijungia lyg Rothko ir Keno mintys. Arba lyg būtų, Keno žodžiais apibūdinant meistro paveikslus, „Tamsa ir šviesa, tvarka ir chaosas, egzistuojantys tuo pat metu tam pačiam lygmeny, pulsuojantys pirmyn ir atgal...“
Kai minimalizuoti kitų teatro elementų sprendimai, spektaklio įspūdis priklauso nuo aktorių vaidybos. Nors Masalskis savo personažui suteikė kitokių išorinių bruožų, Rothko nuostatų išsakymo būdas visažinio ir visa niekinančio autoriteto tonu primena paskutiniais metais aktoriaus kurtus Roberto Šusterio, Masaros, Senelio personažus. Aktorius virsta tarpininku, mediumu išsakyti tam tikrą požiūrį - galbūt pernelyg kategorišką, bet egzistuojantį. Žiūrovams lengva ir, greičiausiai, malonu atpažinti aktoriaus stilių. Greičiausiai jie netgi pritaria daugeliui personažo lūpomis skambančių aktoriaus minčių. Vis dėlto „Raudonoje“ Masalskio ir Rothko asmenybių bei pažiūrų susiliejimas, iš spektaklio į spektaklį keliaujančių idėjų ir požiūrių atpažįstamumas kreipia žiūrovų dėmesį nuo būtent šio kūrinio problematikos, apsunkina galimybes išgryninti kertinius Rothko ir Keno bendrabūvio momentus.
Spektaklį „Raudona“ teko matyti du kartus, viename Keno personažą kūrė Mantas Zemleckas, kitame - Donatas Želvys. Apie veikėjo asmeninį gyvenimą pjesėje nepasakojama, iš balto drobės grunto išnyra tik jo tėvų žmogžudystės istorija. Palyginus su meistro, pagalbininko požiūris bei mąstymas pjesėje atskleidžiamas trumpomis užuominomis. Jo vidinis pasaulis lieka už pjesės teksto ribos, todėl tiek Zemleckui, tiek Želviui kyla sunki užduotis - sukurti Keną per tylų buvimą scenoje, per meistro klausymą, per kūno kalbos ženklus, per kalbos intonacijas ir visa tai panaudoti taip, kad scenoje jis nenusileistų vyresniam kolegai, kuris, atrodytų, turi viską - net tekste išrašytą vaidmenį.
Zemleckas kuria vaidmenį pabrėždamas jaunystės aspektą, jo Kenas paprastas ir savas, šio reakcijose į meistrą matome visą paletę jauniems žmonėms būdingo elgesio apraiškų. Vis dėlto vaidmeniui trūksta kažko, kas Keną paverstų ne jaunu žmogumi, o jaunu menininku. Tad kur gi skirtumas?
Kai scenoje pasirodo Želvio Kenas, jau galima neabejoti, jog jis, nors jaunas, yra menininkas. Štai, jis tyli, o iš akių matyti, kad stumdomas naujo darbdavio jaučiasi kvailai. Po akimirkos sumišimas transformuojasi ir Keno žvilgsniai į meistrą išduoda kylančią vidinę mintį: ar šią absurdišką situaciją kuriantis Rothko pats gi nėra kvailys? Želvys, vaidindamas Keną, sugeba parodyti, kad jo išorė - tik ledkalnio viršūnė, o viduje verda intensyvus veiksmas. Būtent ši savybė - vadinsiu tai mąstymu - jauną žmogų spektaklyje paverčia jaunu menininku. Yra vietų, kur Želviui Keno vaidmuo kiek išslysta, taip pat nesutikčiau su ypač emocingomis keleto scenų interpretacijomis. Tačiau, priešingai nei Zemlecko atveju, Želvio pasirinktas kelias pateisina Keno emocinį sprogimą, virstantį spektaklio apogėjumi.
Masalskio kūrinyje apie meną mąstymas yra akivaizdi vertybė - ji diskusijų ir minčių dėstymo forma užfiksuota pjesėje, ją savaip deklaruoja abu personažai, ji nesvetima ir pačiam režisieriui. Sekant personažų diskusijas, kai kurie Želvio ir Masalskio dialogai tarsi tvyro ore, išnyksta laiko pojūtis, lieka tik estetinis pasigėrėjimas tekstu, vaidyba, vaizdu ir mąstymo procesu. Rodos būtent mąstymo labai trūksta ir Lietuvos teatro mene, todėl toks spektaklis atrodo kaip tikras perlas. Vis dėlto kartais dėl aktorių skubėjimo spektaklis krypsta link įtempto siužeto filmo ir - o tai didžiulis pavojus - nebepalieka erdvės žiūrovų mąstymui, savų loginių jungčių kūrimui. Tokiu atveju plokštėja spektaklio idėjinis užtaisas, nyksta turinio gylis. Reikia tikėtis, kad po kelių parodymų spektaklis nusistovės, aktoriai jausis tvirčiau ir žiūrovai galės iš tikrųjų mėgautis teatru su įdomiais dialogais, švaria scenografija, šiuolaikiška muzika ir išvystytais charakteringais personažais.
