Spalio 29 ir 30 d., Vėlinių išvakarėse, kai vėlės priartėja prie žemės, kai vėjo gūsiai sukelia nerimo bei prisiminimų audras, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir Adomo Mickevičiaus instituto pastangomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. Nacionaliniame teatre Varšuvoje (Teatr Narodowy) sukurtas spektaklis tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų, nesibaigiančių projektukų, visą teatrinę pafilosofavimo, savęs įteisinimo ir pateisinimo grafomaniją.
Režisierius turbūt pirmą kartą scenoje išsakė tokią galybę teksto, leisdamas jam skleistis ir pleventi lyg saulės nušviestame aguonų lauke. Jis kūrė ne tik Mickevičiaus „Vėlines“, bet ir Mickevičiaus prisikėlimą. Tekstui virstant dar vienu nematomu, bet nuolat girdimu personažu (į lietuvių kalbą kūrinį išvertė Justinas Marcinkevičius), žiūrovai galėjo įsitikinti žodžio grožio ir ištarmės galia.
Lietuviams šis kūrinys artimas, jis alsuoja dvasia, kuria šimtmečiais gyveno mūsų protėviai. Vaizdų ir vizijų pasaulis, poetiniai atodūsiai, tikrovės įtrūkimai ir jų užpildymas gyvais balsais „Vėlines“ paverčia čiurlioniška erdve. Čia girdi ir „Jūrą“, ir „Miške“ - nors garsai ir vaizdai formuojami iš visiškai skirtingų segmentų. Šūkčiojimai ir pašokimai, horizontalės ir įstrižainės - aistrų ir jausmų tęsinys. Nematerialia substancija užpildomi visi kūrinio „įplyšimai“, nuaudžiamas vientisas nevientiso kūrinio audinys. Teksto kupiūros sujungiamos sodria režisūrine kalba, kuriai perskaityti kartais pritrūksta galios.
Nekrošius mėgsta užuominas, mėgsta, kai po sceną lakioja angelai, vos prisiliesdami prie žemės. Pasirodo, romantizmui skleistis nebūtinas iškilmingai romantizuotas visumos pajautimas. Kartais ir žiūrovai turi kūrinio lauke pavaikščioti ant pirštų galų, kad išvystų srauniame upelyje atsispindintį lapų mirgėjimą. Režisierius, avansceną nutvieskęs geltona šviesa, į vieną ilgą eilę sutūpusių aktorių rankų plazdenimu sukuria poetinių jausmų ir vėlių simfoniją. Žiūrovų akyse sukuriamas pasaulis čia pat išardomas, ir nors vėlių plazdenimo nelieka spektaklio kūne, jis išsaugomas atmintyje.
„Uvertiūra“, „Vaiduoklis“, „IV dalis“, „III dalis. Prologas“, „Kalėjimas“, „Improvizacija“, „Egzorcizmai“, „Kunigo Piotro regėjimas“, „Salonas Varšuvoje“, „Ponas senatorius“, „Finalas“ - tai „Vėlinių“ dalys, kurias galime sekti ir analizuoti jų turinį. Kartu su režisieriumi tekstus rengė Rolandas Rastauskas. Ir nors kai kurios scenos, ypač antrame veiksme, galėjo būti pateiktos glausčiau, tenka pripažinti, kad lietuvių menininkai nesupaprastino Mickevičiaus užmojų, išsaugojo sudėtingiausių temų gausą.
Mickevičius - enciklopedinės išminties poetas. Jis į savo kūrinį galėjo įtraukti ir liaudies dainos ištrauką, ir Goethe's ar Schillerio eiliuotus tekstus. Ir nors žiūrovai dalį veiksmo „klaidžioja“ tarp skaitymo ir regėjimo, vis dėlto labiausiai sujaudino didžiulė grožio pajauta, harmonija, įkūnyta visose scenose ir išsiskleidžianti viso spektaklio prasmėse. „Vėlinėse“ aiškios meilės, mirties, tėvynės temos, kaip tie skambučiai, pasigirstantys iš visų pusių, nuolat budina mintis ir protą.
Kompozitorius Pawełas Szymańskis, visą spektaklį pripildęs šmaikščių citatų, dramaturgijai sustiprinti labai aktyviai naudoja pačius netikėčiausius akustinius laukus. Ir kokia grėsmė kyla, kai pasigirsta carinės Rusijos gausmas: lyg iš dangaus aidint mušamiesiems juk lengviau ištarti: „Turim carą kaip galviją, / Jėzus Marija!“
Nekrošiaus režisūra atskleidžia jo šmaikštumą. „Vėlinėse“ viena tokių „iš nieko“ užaugintų scenų - Gustavo-Konrado prisikėlimas. Aplink mirusįjį velniai iš juodų knygų, ant kurių viršelių iš tolo švyti Mickevičiaus ševeliūra, suformuoja antkapį. Iš kapo kyšanti ranka tampa amžinybės simboliu. Čia Nekrošius kuria ne „paminklinę“ atmosferą, o, neabejoju, dažnai patirtą situaciją, kai tie, kurie tave bando užkalti karste, apsisukę prašo autografo. Ir pradžioje lyg pasigirsta Julijaus Slovackio pavardė (su juo po „Vėlinių“ Mickevičius susipyko, nes neigiamai pavaizdavo Augustą Bekiu), vėliau vardai susiniveliuoja. Velniams būdinga užantspauduoti svetimą gyvenimą, bet kūrėjams rūpi amžini dalykai. Mickevičiaus tekstas tarytum prilimpa prie Nekrošiaus, ir nebūtina atskirti, kurio skausmas didesnis. Scenoje įvyksta sakralus veiksmas - traškančio vinilo fone ištariama: „Kūrėju aš gimiau <...> / Aš nežinau, iš kur - gal tu esi man davęs / Galingą žvilgsnį, nes kai aš aukštyn žvelgiu / Ir debesų kely regiu / Paukščius keliauninkus plasnojant, / Sparnais vos matomais bemojant, - / Vien tik pažvelgimu juos sulaikyt galiu.“ Ir vėl režisierius iš aukštybių grėsmingai ir kartu šmaikščiai ištaria: „Tak!“ (taip). Muzikai palydint pakeliama tuščia kėdė, nuleidžiant ji paglostoma. Iš pradžių velniai pabučiuoja šventą žodį (tuščia kūrėjo kėdė), vėliau suplėšo ją dengusią baltą skepetaitę ir it skudurą išmeta.
Nekrošius, skverbdamasis į kūrinio šerdį, kas minutę keičia mizanscenas. Naudojama daug rekvizito, nors spektaklyje vyrauja beveik tuščia erdvė. Personažams kartais prireikia nedidelės spintelės, mažesnio ar didesnio indo, puoduko ar šautuvo. Atnešti daiktai panaudojami ir išnešami, ir scena vėl lieka tuščia, vėl viskas kuriama iš naujo. Iš daugybės temų užauginamas didžiulis medis, kūrinys ima alsuoti įvairiomis prasmėmis. Vanduo, kėdė, knygos tampa šventi. Spektaklis kalba ne apie žmones, o apie jų mintis, jausmus, skausmą, apie patirtus nušvitimus. Sceninė materija virsta Nekrošiaus metaforomis ir atvirkščiai, materializuojasi kūnai, prieš veidą judanti ranka tampa amžinybės laikrodžio švytuokle, o į upę metamas akmuo - nepakeliamo skausmo gabalu. Tu girdi, tu atpažįsti, nes tas dunksėjimas jau būna pasisėjęs tavo kūne.
Veiksmą žemėje rėmina šimtametės eglės, ženklinančios vartus į vėlių pasaulį. Ribos tarp žemiškojo ir mirusiųjų gyvenimo greit išsitrina. Atrodytų, po juodu audeklu paslepiamos eglės atskiria žemiškąjį gyvenimą nuo mirusiųjų, scena paliekama mirčiai. Taip Nekrošius įžengia į teatro kūrėjo karalystę, patį teatrinį veiksmą prilygindamas mirties akimirkai. Šis trapumas nėra sentimentalus, jis galingas, nes vis prisikelia kaip tos vėlės, nes kūrybos galia - tai atmintis. O ji labai stipri, ji veikia taip pat aktyviai ir nematomai, kaip ir visi mus palikę artimieji. Nekrošius per kūrinį kalbasi su nesančiaisiais, o tiksliau - pats yra nesantis, nes leidžia jiems būti regimiems.
Vėlių gyvenimas - o vėlėmis čia dažnai tampa ir gyvieji - labai linksmas. Scena nusėta apvalių duobių duobučių, o personažai, tarytum šiuolaikinį šokį šokdami, išradingai po sceną lakiodami, tai į jas įgriūva, tai jose trumpam prasmenga. Kartais jie įsigudrina ir su kėde įgriūti, ir trumpai jose pasėdėti... Juk tos duobės - tai jų karsteliai, jei ne esami, tai būsimi. Nekrošius dažname savo spektaklyje leidžia pamatuoti ar pasimatuoti gyvenimą. Šį kartą - gyvenimą po gyvenimo. Kad žiūrovams būtų jaukiau, vienoje iš pirmųjų spektaklio scenų salėje uždegama šviesa, o Vėlės nuo avanscenos nušoka į žiūrovų salę, naikindamos ribas, leisdamos suprasti, kad mes ir esame tos eglės, tik jau ne išpieštos, o gyvos, savaip kreivos ir nežinia kada nukertamos.
Nekrošius nesikiša į nužmogėjusių žmonių pasaulį, jam labiau rūpi menu paremti tai, kas subrendę, tai, kame gyvybė alsuoja, tai, kame paukščiai gyvena. Tai nekrošiškas romantizmas, daugelį metų veikiantis ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos režisūros braižą. Kartu su savo keliais bičiuliais jis jaučiasi lyg Konrado celėje. Tad jam labai svarbu Burtininko lūpomis paklausti: „Ko gi reikia tau, vėlele, / Kad dangun atrastum kelią?“
Nekrošiaus kūrybos esmė - galingai smogti aguonos grūdu. Šis sceninis antipatosas „perfekcionistiniame“ gyvenime leidžia išgirsti kiekvieną Mickevičiaus mintį. Baltas Aušros vartų maketas tarytum papildo „Dieviškosios komedijos“ Florencijos įvaizdžius ir kartu sakralizuoja Vilniaus vartus, tik režisierius jų neišaukština - jie lieka scenos gilumoje, kaip trumpai išnirusi vizija.
Nuo tų baltų karališkų vartų mintimis keliauji link Bazilijonų vienuolyno, į kalinio kamerą, kur dabar įrengtas viešbutis... Nekrošius, to net nesiekdamas, atveria begales interpretacijų, nutiesia įvairius minčių tiltus, išpiešia visą Vilniaus žemėlapį, namus, prie kurių ir kuriuose glaudėsi Adomas Mickevičius. Dante jam pasufleravo, ir ši biblinė kelionė tebesitęsia.
Tėvynės tema - bene svarbiausia šiame kūrinyje, kalbant apie ją salėje įžiebiama ir vis stiprėja šviesa. Tėvynės kančios kunigo Piotro regėjimuose sugretintos su Kristaus kančiomis. Nekrošius jį apauna raudonomis kojinėmis, uždeda geležinius sparnus ir paleidžia - tik scenos dangus yra juoda tuštuma. Apdovanotas apreiškimo malone, scenoje Piotras tampa nukryžiuotos Lenkijos alegorine vizija.
Poetinį spektaklį nuolat sustiprina įvairių balsų polifonija. „Salonas Varšuvoje“ ar Senatoriaus scena visą kūrinį pripildo daugiabalsio skambesio: žmonės kaip vėlės „pasisėja“ po sceną ir vėl susispiečia, lakioja, žaidžia siurrealistinį golfą, kur vietoj kamuoliukų - lyg stručio kiaušiniai, pažaidus sukrauti ir užkalti dėžėje su užrašu „Na Wilno“. Tik staiga tą visą gaivalą, tas visas bestuževų ir senatorių kalbas nutraukia galinga Komandoro arija iš Mozarto operos „Don Žuanas“, kai Komandoro statula dukters suvedžiotojui ir savo žudikui pranašiškai skelbia mirtį. Žmonės lekia, krisdami į golfo duobutes, - įvairios mirštančiųjų variacijos. Tik Konradui neleidžiama į prarają kristi...
Nekrošius, smelkdamasis į kūrinį, kalba apie „tave“ ir „dabar“. Dažno režisieriaus spektakliuose daug ką gali nuspėti. Nekrošiaus spektakliuose nieko nenuspėsi. Jo kryžiažodžių esmė - paprastumas. Net scenografo Mariaus Nekrošiaus įkūnyta Aukščiausiojo vizija, lemties simbolis, kadaise kitapus Neries stovėjęs lentinis dvylikos metrų aukščio Zbigniewo Pronaszko skulptūros „Mickevičius-Pranašas“ maketas. Kūrėjai užuominas ir legendas aplipina garsais, įvairiais režisūriniais junginiais, ir šis potvynio nuneštas Vilniaus Pranašas tampa viso spektaklio Pranašu, porą kartų pasirodančiu scenos gilumoje.
Veiksmas scenoje sutelktas žemiausioje erdvinėje sferoje. Aukščiausiomis scenovaizdžio vertikalėmis tampa aguonos. Iš pradžių dvi, vėliau - dar dvi, su dar nenubyrėjusiais gležnais lapais. Išsibarstę aguonų grūdai - tai ramybės nerandančios vėlės. Žmogus kaip aguona - užauga, subręsta ir išsibarsto pavėjui. Todėl aguonos lengvai į sceną įnešamos, paprastai pastatomos, taip lengvai išraunamos - belieka koja užlyginti duobutę, ir žmogaus nelieka nė kvapo.
Paprasto ir kartu mistinio gyvenimo apraiškos, krikščioniškos ir ikikrikščioniškos apeigos spektaklyje perteikiamos ypač jautria Audriaus Jankausko šviesos partitūra. Dažniausiai „šaudydamas“ iš viršaus, jis sceną mejerholdiškai „pjausto“ ir vertikalėmis kuria optinę dermę, kurią galima pavadinti atskira šviesų scenografija. Šviesų „durklai“ priminė kai kuriuos Liudo Truikio scenovaizdžius, šviesa per visą spektaklį buvo aktyvi, individualizuota, padėjo sukurti ir pavienių personažų, ir atskirų scenų dramaturgiją. Jankauskas šviesa niekada neapakina aktoriaus, „iššviesdamas“ žmogų, jis šviesos dramaturgiją sukuria šalia žmogaus, bet tai netrukdo jo pamatyti ir dar geriau suprasti, apie ką jis kalba. Mintis lemia šviesų partitūros režisūrą. O tai įmanoma tik nuo pirmos sekundės gyvenant spektaklio kūrimo procese.
„Matote už lango vėlę? / Kas tu - angelas esi? / Ar gal dievo motinėlė?“ - klausia Burtininkas. Vėlės šoka, pasipuošusios mirusių vaikų drabužėliais, plevena ore. Nadeždos Gultiajevos kostiumai iš pažiūros santūrūs, tačiau tiksliai perteikia veikėjų esmę. Jie išlaisvina judesį.
Nekrošius nesiekia sukurti įsimintino teatro. Jam svarbu tiesiog kalbėtis su pasauliu. Tai daugiausia lemia tekstas. Kurdamas „Vėlines“ režisierius tarytum parašė Adomo Mickevičiaus lietuvišką istoriją. Paslaptingi miškai, balti yrantys dvarai, ant keturių kampų sėdintys velniai, žmonės, įvairiomis kalbomis mirusiuosius apraudantys, o Vėlinių naktį dvasias regintys... Visa tai - už jutiminės realybės ribų. Grzegorzo Małeckio Gustavas, atgimęs Konradu jau ne meilei, o tautai, tarytum nerimstanti siela sugrįžta į Bazilijonų vienuolyną...
Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ - tai teatro kosmosas, kurį nuo ryto iki vakaro galėtų studijuoti teatro žmonės. Spektaklis primena, kad sustabarėjęs žinojimas užtrenkia duris prieš visai kitą ir kitokį pažinimą. Čia teatrinės kalbos priemonėmis pamėginta atverti tai, kas tūkstančiais žodžių išrašyta kūrinyje, kas dažnai numanoma, bet žodžiais neišsakoma. Šiose „Vėlinėse“ materializuota tai, kas neegzistuoja, - teatro utopija.