Pasikalbėkime apie socialinius tinklus. Likus porai savaičių iki Artūro Areimos režisuotų „Aklųjų“ premjeros feisbukas ėmė mirgėti nuo informacijos apie būsimą spektaklį: nuotraukų, vaizdo įrašų, pranešimų spaudai ir raginimų atvykti bei praregėti. Net „15min“ „Akluosius“ įtraukė į rekomenduojamų aplankyti renginių sąrašą. Viešųjų ryšių kampanija, sakyčiau, gausi ir įspūdinga.
Partizaninė rinkodara socialiniuose tinkluose gaji. Bet šiuo atveju tai ir hipokritiška - patys ekranuose transliuodami žinią apie save, „Aklųjų“ kūrėjai kaip vieną iš socialinio aklumo priežasčių įvardija tą patį ekraną, kuris tampa ir vienu pagrindinių spektaklio veikėjų.
Ekranas tampa priemone, padedančia tai, kas vyksta scenoje, matyti subjektyviomis, bet ne savo akimis. Iš stumdomų konstrukcijų sudaryta scenografija spektaklyje atlieka filmavimo aikštelės, paviljono funkciją, joje beveik visą laiką sukiojasi operatorius, filmuojantis tiesiogiai transliuojamą veiksmą taip, kad žiūrovas jį matytų tarytum kažkurio iš personažų akimis. Ekranas leidžia matyti kelias sceninės tikrovės versijas: mes galime pasirinkti stebėti aktorius arba žiūrėti į tai, kas vyksta ekrane. Subjektyvus kameros žvilgsnis - tikrovės reprodukcija - daugeliu atvejų priimtinesnė, nes viskas jau paruošta, belieka suvartoti. Nereikia papildomai mąstyti. Ir nuo čia galima pereiti prie pranešimuose spaudai ypač pabrėžtos narciziškumo temos.
Spektaklyje kamera ir jos suteikiamos galimybės leidžia kurti kitokią, gražesnę prieš akis esančios tikrovės versiją. Taip pat ir ekranuose egzistuojantys socialiniai tinklai padeda kurti geresnę, tokią, kokią norėtum matyti, savo paties versiją. Naudodamasis instagramu ir jo filtrais kiekvienas yra fotomenininkas, feisbuke kiekvienas gali būti rašytoju, influenceriu. Viskas, ką darai, turi būti dokumentuota - internete paplitęs posakis, kad jeigu nepažymėjai, jog esi sporto salėje, vadinasi, kalorijos nedega.
Socialiniai tinklai pagimdė aklus narcizus, kurie galiausiai nustoja matyti tai, kas yra aplink, nes įvaizdis yra viskas - „Image is Everything“. Ir čia tuos, kurie prieš metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre matė Łukaszo Twarkowskio sukurtą „Lokį“, turėtų ištikti déjà vu. Peržiūrėjus „Aklųjų“ nuotraukas, reklaminius vaizdo klipus, jausmas turėtų sustiprėti. Įėjus į salę ir pamačius, kaip veikia scenografinės konstrukcijos, kokie efektai naudojami ir kokiu principu filmuojama, iš pradžių galima ir suabejoti - ar čia tikrai Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis, o ne Nacionalinio „Lokis“? Skirtumų yra: tekstas kitoks, dominuojančios šviesos - mėlynos, aktorių sąstatas - kitas (nors abiejuose spektakliuose Vainius Sodeika atlieka vienus pagrindinių vaidmenų), vietoj važinėjančių vazonų - manekenai, o antra spektaklio dalis savo turiniu primena Oliverio Hirschbiegelio filmą „Eksperimentas“.
Ar savo kokybe ir šiuolaikiškumu, kaip minėta pranešime spaudai, spektaklis atitinka Lietuvos ir Europos standartus? Be abejonių. Dar mažiau jų kiltų, jei „Aklieji“ būtų pasirodę pernai rugsėjį. Tada būtų galima sakyti, kad idėjos turbūt sklando ore. Turinys, kurio atpasakoti nesiruošiu (tai jau padaryta kitoje recenzijoje), ir jo aktualumas abejonių nekelia. Panevėžiečiams, kurie vargu ar važiuoja į Vilnių žiūrėti spektaklių, „Aklieji“ turėtų būti tikras teatrinis desertas.
Praėjus beveik savaitei po „Aklųjų“ premjeros feisbuke susikivirčijo Artūras Areima ir Oskaras Koršunovas. A. A. oponentą išvadino narcizu, apkaltino negebėjimu pačiam nieko sukurti ir parsidavimu pinigams. O. K. vis dar jaučiasi įžeistas priešininko nuomonės apie Avinjone triumfavusį (anot jo paties) „Tartiufą“. Abu užsiima partizanine savo spektaklių rinkodara. Ir abu po šio socialiniuose tinkluose kilusio ginčo lyg niekur nieko praeis vienas pro kitą teatre ir tylės, kiekvienas besirūpindamas savo įvaizdžiu, ir abu nesuvokdami, kad yra beprotiškai vienas į kitą panašūs. Praregėjom.
