„Dakh daughters“ spektaklis-koncertas „Rožės“: raibuliuojantis jūros paviršius

Kristina Steiblytė 2018-10-09 15min.lt, 2018 10 08
Aktorių grupės „Dakh Daughters“ pasirodymas. Art Corporation nuotrauka
Aktorių grupės „Dakh Daughters“ pasirodymas. Art Corporation nuotrauka

aA

„Dakh daughters“ - tai septynios (nors spalio 1 d. Vilniuje pasirodė penkios) moterys, aktorės, muzikantės, dainininkės. Jos talentingos, gražios, jautrios, politiškos, temperamentingos. Šiais metais tarptautinę festivalio „Sirenos“ programą atidariusios ukrainietės spektakliu-koncertu „Rožės“ (rež. Vlad Troitsky) įsirašo ne tik į „Sirenų“ teatralizuotų koncertų, bet ir aiškias politines nuorodas turinčių spektaklių repertuarą.

Apie patį pasirodymą rašyti sunku: atlikėjos scenoje atrodo puikiai, pasirodo su skirtingais kostiumais, nuolat yra lydimos vaizdo projekcijų, derina liaudies dainas su Taraso Ševčenkos, Williamo Shakespeare'o, Josifo Brodskio, Charleso Bukowskio ir grupės narės Zo tekstais. Jos ne tik atrodo, bet ir muzikuoja teatrališkai, groja ir dainuoja skirtingais muzikos stiliais bei stengiasi išryškinti dabartinę Ukrainos situaciją. Viskas tiesiog puiku. Tad apie ką ir bekalbėti? Juk skųstis, kad Maidane išpopuliarėjusios atlikėjos grojo teatro salėje susėdusiai publikai, o ne su jomis kartu nuolat judančiai miniai, visai nėra reikalo. Visi suprantame skirtingus formatus, kontekstus ir žinome, kad saugiame Vilniaus burbule negalime tikėtis Kijevo ugningumo.

Vilniaus saugumas ne tik atima galimybę pasijusti tikru suokalbininku, dalyviu, degančiu ta pačia idėja, bet ir suteikia galimybę pasižiūrėti iš šalies. Iš vienos pusės viltingai, su džiaugsmu ir nostalgija savai dainuojančiai revoliucijai, nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį mininčioje šalyje linkint taikos ir laisvės Ukrainai. Švenčiant jų kultūra, kūrėjus, pasisakymais ir pasirašymais palaikant šalies suverenitetą. Ir suprantant, kad šiuolaikinės Ukrainos kultūros skelbimas, pagalba ją viešinant gali atlikti panašų vaidmenį, kokį atliko ir mūsų šalies kultūros viešinimas po 1990 m., kai menas tapo vienu iš būdų įsirašyti į bendraeuropinį pasakojimą, tapti vakarų valstybių bendrijos dalimi.

Tačiau tas pats atstumas, ypač nuskambėjus paskutinei koncerto dainai „То моє море“ („Tai mano jūra“) ir priminus apie Krymo okupaciją bei Olego Sencovo kalinimą bei bado streiką, priminė ir apie stingdančią bendruomenių ir tarptautinių organizacijų bejėgystę. Nes, pasirodo, vis dar gyvename pasaulyje, kur įstatymai ir tarptautiniai susitarimai galioja ne visiems. Kur tarptautinės sankcijos atrodo labiau poza, nei reali, paveiki priemonė. Juk gali būti, kad mes, paprasti demokratijos laivų keleiviai, tematome raibuliuojantį jūros paviršių, baltą bangų putą, o povandeninės srovės, seklumos, ledkalniai ir rifai, grasinantys valstybių, jų dalių, konkrečių žmonių laisvei, suverenitetui ar išlikimui nuo mūsų slepiami po šabloniniais pasisakymais ir plakatinėmis šypsenomis.

Nes milijonas mirčių vis dar tik statistika. Tad plaukiame jaudindamiesi dėl Juodosios jūros (juo labiau, kad ji ir mūsų tautinio pasakojimo dalis), bet padaryti galime labai nedaug.

O puikios penkios moterys groja. Ir gera jas girdėti, joms tyliai pritarti šiek tiek egzotizuojant jų kultūrą, meną ir jo poveikį. Prieš mus, sėdinčius, jos - keliaujančios. Ir ne tik iš noro pasirodyti, kokios yra puikios, bet ir kviesdamos veikti, taip tarsi įgyvendindamos vieno JAV senatoriaus beveik šaukte iššauktą kvietimą visiems nusivylusiems, nusiminusiems, apleistiems, ant seklumų įstrigusiems nepasiduoti - „Despair is not an option!“.

Deja, tai negarantuoja, kad kas nors išsispręs, o seklumų, ledkalnių ir rifų mūsų jūrose nebebus. Nes blogio pasaulyje ir žmonėse daug. Apie tai dainuoja ir pačios „Dakh daughters“. Tačiau pasiduoti nevilčiai negalima. Blogiausiu atveju, nuskęsime bent jau klausydamiesi įdomios muzikos.

15min.lt

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.