Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje, parašytoje 2016 metais[1], jungiamos kelios skirtingos prigimties siužetinės gijos: interpretuojami rašytojo Levo Tolstojaus šeimos paskutiniųjų gyvenimo metų įvykiai, o taip pat romano „Ana Karenina“ veikėjų Levino ir Kiti poros, bei Anos Kareninos linijos. Biografinius rašytojo Tolstojaus gyvenimo faktus gretindamas su romano personažų istorijom, Ivaškevičius veda netiesiogines paraleles tarp jaunų Levo Tolstojaus ir jo sužadėtinės, vėliau žmonos Sofjos ir Levino su Kiti. O Anos Kareninos tragiškai pasibaigęs siekimas bet kuria kaina įgyvendinti savaip suvokiamą meilės idealą tampa atskaitos tašku Sofjos Tolstajos tragedijai suprasti. Naująjį spektaklį Rusų dramos teatre turbūt galima žiūrėti ir neatlikus „namų darbų“ - neperskaičius „Anos Kareninos“ ir nepasidomėjus Tolstojaus biografija, - bet juos atlikus „Rusiškas romanas“ žiūrovui dovanoja nepalyginamai daugiau[2].
Pjesė parašyta kvapą gniaužiančia Tolstojaus laikų rusų kalba, su visais skirtingiems socialiniams sluoksniams būtinais niuansais. Personažai dažnai kalba tiesioginėm citatom iš romano, ir, kaip priklauso laiko dvasiai, riba, kur baigiasi Tolstojus ir kur prasideda Ivaškevičius, dažnai sunkiai apčiuopiama. Ivaškevičių dažniausiai išduoda frazės turinį aukštyn kojom apverčiančios komiškos (arba priešingai, tragiškos) dviprasmybės. Pjesės tekstinis audinys tankus, beveik be atsitiktinių ar vien veiksmą generuojančių replikų - dauguma jų šalia tiesioginės reikšmės išskleidžia metaforinę, o pavieniai žodžiai dažnai atsiduria tokiame frazės (ir visos pjesės reikšmių) kontekste, kuriame blyksteli visom savo briaunom, kaip gerame eilėrašty. Minėtos siužetinių gijų paralelės netiesmukos, asociatyvios, o pjesės replikos ir įvykiai įsuka suvokėjo sąmonėje ištisą interpretacinį emocinį stereo - turbūt vertingiausia, ką gali dovanoti meno kūrinys.
Ivaškevičiaus pjesė jau savaime yra daugiasluoksnė interpretacija: Tolstojų šeimos biografinių faktų, „Anos Kareninos“ romano pagrindinių gijų ir temų, o šios abi savo ruožtu aiškina (interpretuoja) viena kitą. Sunku būtų įsivaizduoti „Rusiško romano“ režisūrą, „laužančią“ pjesės reikšmių struktūrą, ir bandančią užduoti jai dar vieną, papildomą „metainterpretacinę“ perspektyvą. Režisierius Oskaras Koršunovas to ir nedaro (beveik, su nedidelėm išlygom, apie tai vėliau). Naujasis spektaklis „eina kartu“ su pjese, į pjesės gylį, įkūnydamas ir išryškindamas pagrindinius jos prasminius taškus, kalbėdamas per aktorių parinkimą, scenografijos koncepciją, muziką ir, svarbiausia, vaidmenis. Mizanscenos taupios, greičiau santūrios, nei įprastai „koršunoviškai“ smogiančios, vaidybos psichologiškumas kalba daugiau ir svariau nei šįkart negausios (lyginant su „klasikiniu“ Koršunovu) žaidybinės sąlygiškos vaidybos strategijos. Tokia pjesės tekstu, aktorium ir žiūrovu pasitikinti režisūra.
Traukinio įvaizdis - vis labiau įsibėgėjančio, pro šalį lekiančio, pavojingai artėjančio - vienas pamatinių spektaklyje. Primenantis, kaip žuvo Ana Karenina ir kaip numirė pats Tolstojus, senatvėje pabėgęs nuo šeimos ir žmonos Sofjos. Universali ir talpi metafora (kas kad nenauja, metaforos ir neprivalo būti naujos nei jaunos), atsukanti vis kitą briauną ir skirtingose sceninėse situacijose sušvilpianti vis kitu švilpuku. Visuomenės kaip greitai lekiančiame traukinyje atsidūrusių žmonių, negalinčių pasipriešinti juos į visas puses svaidančiai išcentrinei jėgai metafora. Ir aistrų tamsõs, kuri neša žmogų kaip sunkiai suvaldomos, inertiškos jėgõs traukinys metafora. Meilės aistrõs, pavydo aistrõs ir geismo užvaldyti metafora. Gyvenimo kaip kelionės metafora, įkūnyta viso spektaklio scenografijoje: visos scenos, turinčios vykti namuose - pokalbiai, arbatos gėrimai ir sriubos su bandelėmis valgymai, tiek realistiškieji, tiek sąlygiškieji, sapnų ar anapusybės - vyksta prie atlenkiamų vagono stalelių (dailininkė Irina Komissarova, videoprojekcijos Miko Žukausko, šviesos Eugenijaus Sabaliausko). Namai tų veikėjų, kurie jau regis turėtų būti parvykę namo, nėra namai, o ta pati nežinia kur judančių vagonų benamystė. Nes būti namuose „Rusiško romano“ prasmių lauke - tai būti įsileistam į mylimojo sielą. O tuose namuose (turint galvoje aukščiau išvardytas aplinkybes) yra be galo sunku išsilaikyti. Dėl to vyksta žūtbūtinės spektaklio kovos.
Scenos kairėje, ant grindų boluoja bėgių juosta, gilumoje kylanti aukštyn. Ten ir užsibaigia, nematoma žiūrovams ir spektaklio veikėjams scenoje. Ten, viršuje, àpšviesta ir ten slepiasi niekada nepasirodantis veikėjas, aplink kurį (ir kurio nematomai akiai stebint) rutuliojasi didžiuma spektaklio įvykių - savotiškas rašytojo Levo Tolstojaus (po mirties ir senatvėje) fantomas. Jo Balsas pasigirsta vieną kartą (akt. Viačeslav Lukjanov). Pats rašytojas - vyras, tėvas, guru, įkvėpėjas ir sykiu neprisikviečiamasis ir nepakaltinamasis, prislėgęs šeimą ir pasekėjus savo milžinišku autoritetu - taip ir nenusileidžia žemyn, suvisam pasitraukęs, saugiai nusitolinęs nuo to, kas vyksta apačioje. Į jį apeliuoja, tiesiogiai ar netiesiogiai, visas Sofjos, rašytojo žmonos (akt. Nelė Savičenko) buvimas. Tai, ką ji veikia scenoje viso spektaklio metu (ir tai, ką daro savotiškos jos antrininkės - Julianos Volodko Kiti ir Ingos Jankauskaitės Ana Karenina, Sofjai visada stebint) yra detali meilės kaip svarbiausios, asmenybę ir visą gyvenimą įcentruojančios programos išklotinė. Imant plačiau - visas „Rusiškas romanas“ išskleidžia meilės fenomeną, išpreparuoja jį, išskaidydamas į pačias įvairiausias jos apraiškas: nuo didžiausio altruizmo, pasiaukojimo iki egoizmo, siekimo įsiskverbti ir užvaldyti, nuo labiausiai dvasinių iki kūno dominavimo impulsų, nuo didžiausią palaimą teikiančio priėmimo ir bendrumo išgyvenimo iki kankinamo pavydo ir atstūmimo nevilties.
Nelės Savičenko Sofja visada scenoje - ne tik tada, kai vaidina epizodus iš paskutiniųjų Tolstojaus gyvenimo metų ir iškart po jo mirties, - bet ir tuomet, kai jos pačios jaunystę (pasipiršimą, ankstyvuosius santuokos metus) primenančius epizodus iš romano vaidina Kiti ir Levinas. Sofjos žvilgsnis (kuriame - viso prabėgusio gyvenimo patirtis) išryškina Kiti ir Levino santykiuose tai, kas iš pradžių buvo to gyvenimo pamatas, o vėliau tapo suklupimo akmeniu, pavertusiu rašytojo šeimą viena tų unikaliai nelaimingų, apie kurias jis parašė (tikriausiai dar nieko nenujausdamas) garsiąsias pirmąsias „Anos Kareninos“ eilutes. Kai Levinas (Viačeslav Lukjanov) piršdamasis duoda Kiti (Juliana Volodko) skaityti savo viengungio metų dienoraštį, kuriame smulkmeniškai surašytos visos moterys, su kuriomis jis turėjo ryšių (nuo prostitučių, baudžiauninkių valstiečių iki aukštosios visuomenės damų, nuo vienkartinių sueičių iki daugybę metų besitęsiančių santykių su bemoksle baudžiauninke Aksinja), Kiti, nors ir pasibaisėjusi, su užsidegimu imasi to sąrašo, pasiryžusi pati atlikti savotišką Levino praeities apvalymo veiksmą, turintį paruošti juos abu būsimam jų susivienijimui, galimybei „tekėti vienam į kitą“. Juliana Volodko čia tiksliai suvaidina ne tik Kiti moralinę švarą (kuri nėra beatodairiškas naivumas - Kiti išties sunku priimti atgrasius Levino praeities faktus, bet ji ryžtasi tam iš meilės), bet ir tas valdingumo užuomazgas, užmojį įžengti į kito žmogaus sielą ir padaryti ten tvarką, o tai vėliau paties Tolstojaus ir jo žmonos santykiuose taps viena iš nesutarimų priežasčių. Sofja, stebėdama dienoraščio įteikimo sceną, iš visų jėgų bando tam pasipriešinti - iš viso gyvenimo perspektyvos žiūrėdama ji žino, kad su ta jaunystėje užsikrauta užduotim ji taip ir nepajėgė susidoroti: apmaudas, įtarumas ir pavyduliavimas kankino ją iki pat vyro mirties. Antroje spektaklio dalyje Sofja, vilkinti baltą suknelę, primenančią Kiti ir Levino jungtuves, vis dar nešiojasi tą dienoraštį, vadindama jį savo gyvenimo darbu.
Trečioji moteriškosios spektaklio „trejybės“ narė - Ingos Jankauskaitės kuriama Ana Karenina - yra ne tik romano personažas, kurio likimas, anot Sofjos, savaip užkodavo paties Tolstojaus lemtį, bet ir tam tikras ženklas - meilės emblema. Tiksliau, tos dalies meilėje, kuri yra labiausiai iracionali ir pasiglemžianti, kurios neįmanoma transformuoti į jokias socialiai priimtinas formas - ta jėga, apie kurią yra visas ilgas Anos Kareninos monologas, tik po jo, tiesą sakant, nedaug kas paaiškėja. Anos Kareninos meilę Vronskiui (Telman Ragimov) kursto ta nesuvokiama galia, kuri bloškia žmones vienas kito pusėn su tokia tamsia jėga, kad net sukelia atatranką, o paskui vėl įtraukia į savo orbitą, pažadindama nenugalimą troškimą peržengti savo ribas, ištrinti mylimojo ribas, apskritai ištrinti ir panaikinti visas ribas, civilizacijos sukurtas žmogaus gyvybei apsaugoti. Sunkumas suvaidinti Aną šiame spektaklyje (o ypač įtikinimai pasakyti ilgąjį monologą, tiriantį minėtąjį tamsųjį, pražūtingąjį meilės aspektą) yra iš anksto užkoduotas pačiame šio meilės aspekto emblemiškume, jo dinamikos negalimybėje, jo užspringime savimi pačiu, jo neįmanomybėje įgauti suvokiamus, besivystančius pavidalus. Tačiau dramaturgas išsikėlė milžinišką (nežinau, ar išvis įveikiamą) užduotį tą iracionalią meilės jėgą ir pražūtingą jos save pačią ryjančią dinamiką aprašyti. Režisierius to monologo netrumpina ir režisūrinėm priemonėm niekaip nepalengvina aktorės užduoties. Priešingai, palieka ją vieną baisiai ilgoj statiškoj mizanscenoj, uždegęs šviesas salėje, pasitikėdamas aktorės grožio ir įtaigos jėga. Mano galva, tai vienas svarbiųjų pjesės mazgų, kuris kol kas nėra išrištas.
Panašiai atsitinka ir su dar vienu pjesės monologu - Levo Tolstojaus (sūnaus), kurį vaidina Valentin Novopolskij. Pamišėliška „ėjimo į Rytus“ idėja, išspręsianti žmogaus mirtingumo klausimą irgi dėstoma itin ilgu (spektaklio kontekste) monologu. Tiesa, viso spektaklio aplinkybės aktoriui žymiai palankesnės: ligi finalinio monologo Novopolskij vaidina įvairiapusišką ir pilnakraujį istorinį personažą, Tolstojaus sūnų, nueinantį ilgą raidos kelią. Ingai Jankauskaitei nuo pat spektaklio pradžios tenka sunki užduotis vaidinti ženkliškose mizanscenose: įsimylėjimą pokylio metu, negalėjimą apsispręsti sapne, kuriame kiekvienas į savo pusę ją traukia vyras ir mylimasis, pavydą įsivaizduojame pokalbyje su Vronskiu, kur ji elgiasi kaip apsėstoji, kalbanti Vronskio balsu ir t.t, galiausiai, kai ji pasirodo kaip Madlena, ji vėl yra ženklas. Ikoniškam aktorės grožiui tenka didžiulis spektaklio krūvis. Grįžtant prie Novopolskio - jo kuriamas Levas, tėvo autoriteto sugniuždytas tikriausiai talentingas žmogus - plėtoja dar vieną spektaklio temą: ką reiškia būti milžino šešėlyje. Ir kaip viename žmoguje (šiuo atveju rašytojuje Tolstojuje) dera moralinis autoritetas (visuomenėje) ir menkadvasiškumas bei egoizmas (šeimoje). Ši tema (ir Novopolskio vaidmuo) nusipelno platesnio aprašymo. Savotiška jos santrauka - sriubos valgymo scena: taip ir nepasirodžiusiam rašytojui mirus, prie stalo susėda visa likusi jo šeima: valgyti sriubos su bandelėmis. Visų sriubos valgytojų veidai (vaikų ir jiems patarnaujančios auklės) nutepti baltom kaukėm (išskyrus sūnų Levą ir žmoną Sofją), bandelės - medinės. Jie juda kaip marionetės - dalyvauja vaidinime „rašytojo Tolstojaus šeima“. O sūnus Levas dar suvaidina scenelę iš šeimos folkloro. Jis susitaiko su jam tenkančiu garsenybės sūnaus vaidmeniu (nors anksčiau bandė iš jo išsivaduoti, kurdamas savarankišką likimą). Kitas žmogus, dalyvaujantis šitame fantasmagoriškame šeimos vaidinime be kaukės - Sofja. Jos santykis kiek kitoks: ji dalyvauja sriubos valgyme sąmoningai (skirtingai nei vaikai, kuriuos tėvo legenda pavertė marionetėmis, vaidinančiomis užsakytą vaidinimą). Sofja šypsosi prisiminimui realiai egzistavusios tikrovės, kurios kūrime ji aktyviai dalyvavo.
Nelės Savičenko Sofja yra viso spektaklio įvykių lakmusas. Jos reakcijos (stebint Kiti, gailintis Anos, klausantis Tolstojaus pasekėjų būrio, užėmusio namus, stengiantis padėti sūnui Levui, kovojant su dukra Saša (akt. Julija Krutko) yra raktas visiems spektaklio įvykiams vertinti. Išmintingas, nepritariantis, atsiribojantis jos žvilgsnis yra geriausias komentaras dar vienam spektaklio temų išsišakojimui: kuomet tolstojiškesnių už patį Tolstojų pasekėjų lyderis Čertkovas (akt. Vytautas Anužis) išaugina guru mokymą iki politinės programos, virstančios „gėlių vaikų“ apsvaigusiais šokiais pagal Lennono „Imagine“ (lengva ranka pasikabinus ant sienelės tokį pat apsvaigusį ir apsinuoginusį Nukryžiuotąjį), vienintelės Sofjos veidas transliuoja visišką netikėjimą šitokia mokymo apie meilę transformacija. O Čertkovas netrukus pora žodžių pakoreguoja Tolstojaus propaguotą smurto atsisakymo idėją. Vytauto Anužio Čertkovas (žinoma, baisus, žinoma, įtikinamai atgrasus - vaidinti blogį seniai yra Anužio specializacija) įkūnija visa, kas yra ne Sofja, tiksliau -- anti Sofja. Tarp jų, Sofijos ir Čertkovo, vyksta kova dėl - nei daugiau nei mažiau - Tolstojaus sielos. Pjesė ir spektaklis prisidengia liaudiškų tikėjimų ir apeigų humoru (puikus Dmitrijaus Denisiuko Šventikas, smilkantis per Kiti ir Levino jungtuves didžiule senovine laidyne, o paskui su ta pačia laidyne ateinantis vykdyti Čertkovo egzorcizmo apeigų), bet pro tą humorą justi didžiulė rimtis, su kuria spektaklio kūrėjai žiūri į Blogio veržimąsi į žmogaus gyvenimą ir jo sielos gviešimąsi.
Nepaisant minėtų pastabų, „Rusiškas romanas“ man pasirodė vienas nuoširdžiausių pastarojo meto spektaklių mūsų teatre. Pjesę nuo šiol tikriausiai laikysiu savo mėgstamiausia Mariaus Ivaškevičiaus pjese (tiesa, lietuviškas vertimas su „tarmiškais“ intarpais, mažiau įtikino - dėl tų neva „tarmiškų“ intarpų). Nelės Savičenko vaidmuo - išskirtintis net ir jos įspūdingų vaidmenų kontekste. Rusų dramos teatro trupė ir kviestiniai aktoriai sudaro vientisą, lankstų ir jautrų ansamblį, niekuo nenusileidžiantį stipriausių teatrų trupėms, Antano Jasenkos garso takelis puikus: traukinio švilpuko garsas, perveriantis kaip pučiamųjų orkestro gedulingo maršo akordas, kasdieniškas traukinio bėgių dundėjimas virstantis žemais anapusiniais dažniais, ar grėsmingų garsų suvarpyta apeigų giesmės harmonija.
P.S. Kaip norėčiau būti visa tai parašius švariame sezono pradžios kontekste. Negalvoti apie klaikų tamsos ir ambicijų siautėjimą antisocialiame socialiniame tinkle FB. Oskarai?
[1] Maskvos Majakovskio teatre režisuota Mindaugo Karbauskio (komp. Giedrius Puskunigis), apdovanota 2017 Auksine kauke už geriausią dramaturgiją. Taip pat kaip geriausias apdovanotas spektaklis ir pagrindinis moters vaidmuo.
[2] Teatras ateina į pagalbą pateikdamas reikiamos informacijos programėlėje; tiesa, jos autoriai dažnai nesusitvardo ir šalia informacijos siūlo ne tik interpretaciją, bet ir spektaklio vertinimus.
