Prieš „Voiceko“ premjerą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, spaudoje pasirodė puikūs spektaklio režisieriaus Antano Obcarsko ir dramaturgiją kūrusio Lauryno Adomaičio (to paties, kuris į lietuvių kalbą išvertė Spinozos „Teologinį - politinį traktatą“) interviu, kuriuose kūrėjai aptarė būsimą interpretaciją, pasiūlydami įdomų ir aktualų požiūrį į vieną kertinių XIX amžiaus pjesių. Interviu taip užkabino, kad pradžioje net erzino mintis, jog teks eiti žiūrėti spektaklį - norėjosi tiesiog ramiai apsvarstyti kūrėjų atskleistus sprendimus. Ypač sprendimą į dėmesio lauką sugrąžinti prieš trejus metus įvykusią Germanwings lėktuvo tragediją, kai skrydžio iš Barselonos į Diuseldorfą metu antrasis įgulos pilotas Andreasas Lubitzas užsirakino kabinoje ir nukreipė lėktuvą tiesiai į Alpes. Gyvų, žinoma, neliko.
Per trejus pastaruosius metus pasaulyje nutiko pernelyg daug tragedijų, tad Germanwings lėktuvo tragedija buvo nustumta į užmarštį. Šiandien įvykį nušviesti bandžiusių straipsnių tekstai, o ypač jų antraštės kelia šypseną - kokia neįtikėtina pasaulio bejėgystė prieš tai, kam niekas nėra pasiruošęs. Kas? Kodėl? O svarbiausia - kaip ateityje to išvengti? Oro linijos tuoj pat paskelbia įvedančios naujus įstatymus - pilotų kabinoje visuomet turės būti po du žmones. Kiti aiškina, jog jei lėktuvas būtų buvęs 10 metų naujesnis, pirmasis pilotas būtų galėjęs iš išorės atsirakinti kabiną ir sustabdyti Lubitzo planą. Visomis priemonėmis stengtasi nuraminti visuomenę ir patikinti, kad skristi lėktuvu nėra pavojingiau nei anksčiau. Netgi priešingai - juk dabar keleiviai apsaugoti nuo dar vieno potencialaus pavojaus. Ilgainiui paaiškėja, kad Lubitzas sirgo depresija ir gydytojai rekomendavo jam neskraidyti, tačiau jis jų neklausė. Piloto depresija - štai įvykio priežastis! Aviakompanijos skelbia griežtinančios pilotų psichologinės sveikatos patikrą ir visuomenė supranta, kad dabar jau viskas gerai - tragedijai nebus leista pasikartoti.
Tik visuomenė nesupranta, jog tokių problemų šaknys paprastai slypi ne konkrečių žmonių poelgiuose, bet jos pačios ligose. Pavyzdžiui, polinkyje dėlioti žmones į stalčiukus ar teikti pirmenybę verslo interesams. Apie tai didžiąja dalimi ir yra A. Obcarsko „Voicekas“. Büchnerio pjesėje atvaizduotą žemesnės klasės individo murkdymą įvairių visuomenės sluoksnių interesuose spektaklio režisierius ir dramaturgas paliko kertiniu tašku, pakeisdami tik link ribos artinusias situacijas bei aukas, į kurias nukrypo Voiceko atsakas pasauliui. Obcarsko ir Adomaičio „Voiceko“ veiksmas vyksta orlaivio salone prieš minėtą Germanwings skrydį nr. 9525. Sunku pasakyti, ar spektaklio scenografija tėra lėktuvo salono stilizacija, ar nuoroda į sudužusį lėktuvą: kai kurios salono detalės sudėliotos tiksliai pagal išplanavimą, kitos jo neatitinka, dar kitos - sumestos kaip pakliuvo. Piloto kabina ir stiuardesių vietos pastatytos taip, kad publikos vietos atitiktų keleivių sėdėjimo kryptį. Spektaklio pabaigoje pasigirdus kylančio lėktuvo garsams žiūrovai apšviečiami, leidžiant suprasti, kad mes patys esame keleiviai, potencialiai skrendantys į žūtį.
Septyni personažai spektaklyje susirenka tam, kad vieni kitus kankintų - patys nesuprasdami savo baimių ir poreikių, kiekvienas bando paversti aplinkinius įrankiais savo momentiniams įgeidžiams tenkinti. Voicekas Francas (Giedrius Savickas), Daktaras (Gediminas Rimeika), Marija (Agnieška Ravdo), Kapitonas (Kęstutis Cicėnas) - spektaklio istorija galėtų būti papasakota iš bet kurio perspektyvos ir kiekvienas jų galėtų tapti Lubitzo atitikmeniu. Andreso (Laurynas Jurgelis), kuris spektaklyje greičiau primena ne žmogų, o sąžinę ar kažkieno alter ego būsena taip pat leistų sukti Lubitzo pasirinktu keliu. Šiuo atžvilgiu kūrėjai pataikė ten, kur, regis, ir ketino - suvokdami voiceką kaip bendrinę sąvoką, jie voicekais pavertė visus personažus, drauge kiekvienam įteikdami dalelę Lubitzo. Aukos ir kankintojai tuo pačiu metu.
Francui skundžiantis, kad aplinkiniai primeta jam Voiceko asmenybę, kurios jis pats nenori prisiimti, įgula klausosi taip pat atidžiai, kaip klausomasi šimtąjį kartą girdimos evakuacijos iš lėktuvo instrukcijos. Kapitonas Voiceką laiko nieko nesugebančiu menkysta patarnautoju, Daktaras skatina ir išnaudoja Voiceko baimes priaugti svorio ar apakti (jas, anot spaudos, turėjo ir pats Lubitzas), stiuardesė, Voiceko vaiko motina Marija pati užlipa ant Kapitono, o vėliau sąžinės graužiama, grąžina Voiceką į savo gyvenimą, bet ne širdį ir aiškiai leidžia jam tai suprasti. Büchnerio pjesėje Marijos neištikimybė tampa riba, prie kurios privestas Voicekas žudo - jis užmuša moterį, kurios negali nugalėti. Spektaklyje Voicekas pasikėsina į visuomenę, kurios taip pat nugalėti negali. Jis negali įveikti žmonių skirstymo į stalčiukus: šis užima aukštas pareigas, o šis nevedęs, tas turi bipolinį sutrikimą, o su šitu apskritai viskas aišku. Čia gi Voicekas, Voicekas geras žmogus - tokius žodžius kartoja Andresas, Kapitonas, kiti įgulos nariai. Jie žino, koks yra Voicekas. Tačiau pačiam Voicekui svarbu grįžti į save. Tik jau nebeaišku, kas apskritai yra „tikrasis aš“. Ši linija atrodo kur kas reikšmingesnė Voiceko sprendimui (jei galima vadinti sprendimu tai, ką daryti liepia balsai galvoje) nei Marijos neištikimybė. Galima kalbėti ir apie galios klausimą - Voicekas galiausiai perima lėktuvo valdymą taip, kaip Kapitonas perėmė Mariją. Tačiau jau spektaklio pradžia nurodo, jog Voiceko kelias į finalą prasidėjo gerokai anksčiau nei neištikimybė ir primena, jog fatališkų sprendimų priėmimas yra ne konkrečių įvykių pasekmė, bet ilgas procesas.
Lubitzo istorijos motyvai spektaklyje lieka užuominomis, pavyzdžiu, leidusiu kūrėjams atrasti „Voiceko“ pjesės aktualumą. Spektaklyje pristatomą visuomenės modelį galima pritaikyti kalbant apie bet kurį pasikėsinimą viešumoje - Breiviko įvykdytas žudynes, pasikėsinimą į Jono Pauliaus II gyvybę, Johno Lennono nužudymą... Visuomenė, kurioje tarpsta spektaklio voicekai ir lubitzai, pirmiausia yra nelaiminga visuomenė. Ji negali padėti sau, todėl tegali kenkti kitiems. Moterys čia -vien sekso objektai, vyrai - pažeidžiami, ir kompleksuoti, nors viešumoje apsimetantys tvirtais ir visa žinančiais. Ši terpė itin palanki veistis tokiems tipams kaip spektaklio Daktaras - psichologas-šarlatanas-verslininkas, gydantis nuo visų ligų ir dirbantis tik „savo malonumui“. Būtent Daktaro personažu plėtojama dar viena visuomenės tragedija - verslo interesų pirmenybė. Po Germanwings lėktuvo tragedijos pasirodę straipsniai transliavo aiškią žinią - įvyko klaida, pilotas slėpė informaciją, mes viską griežtinsime, neatsisakykite Germanwings skrydžių. Nei piloto liga, nei žmonių gyvybės dėmesio centre ilgai nesilaikė - kur kas svarbiau išlaikyti klientūrą ir nuraminti žmones patikinant, jog nuo šiol viskas kontroliuojama. „Voiceke“ būtent Daktaras kontroliuoja situaciją - jis, lygiai taip patikina, jog tiksliai diagnozavo problemas, ir padės jas išspręsti - jums tereikia jo klausyti ir gyventi kaip anksčiau. Turtus jis kaupia manipuliuodamas žmonių baimėmis ir režisuodamas aplinkinių sprendimus. Paties Daktaro pažeidžiamumą liudija tik aktoriaus kalbėjimo pobūdis - šokinėjantis balso aukštis, svyruojantis tarp tvirtos įžemintos nuomonės ir meditacijos seanso vedėjo kalbos - bei agresyvi reakcija į jį erzinantį Voiceką.
Obcarsko „Voiceke“ išdėliota aibės ženklų, siūlančių žiūrovui nuolat mąstyti ir klausti „kodėl?“. Vis dėlto net neinterpretuojant kai kurių simbolių galima sėkmingai perskaityti spektaklį per vieną iš pačių kūrėjų pateiktų temų - didžius įvykius dažniausiai kuria vidutinybės. Spektaklio istoriją galima supaprastainti iki buitinio konflikto, Voicekui tapusio kertiniu tašku, pareikalavusiu išleisti viską, kas susikaupę. Būtent tai ir įvyksta - eilinis, niekuo neypatingas žmogus negeba išbristi iš pažeminimų virtinės ir jo smegenys padiktuoja pabėgimo planą. Jau minėta, kad spektaklio pabaigoje šviesų pagalba publika sutapatinama su keleiviais, tačiau pasijusti spektaklio dalimi trukdo pernelyg fragmentiškas ženklų dėliojimas. „Voiceke“ prasmės kuriamos ir temos plėtojamos pateikiant gausybę nuorodų, tačiau nepakankamai dėmesio skiriama tarp nuorodų vykstančiam veiksmui, jungiančiam išmėtytus simbolius. Prasmes spektaklyje sukuria ženklai, veiksmas tai daro rečiau - galbūt todėl sunku suvokti ryšį tarp spektaklio metu keliamų idėjų. Tam padeda jau minėti spektaklių kūrėjų interviu, kuriuose jie aiškiai nurodė, kokių temų reikia ieškoti spektaklyje. Savo temas, be abejo, vysto ir aktoriai, kurių charakteriai ir būsenos veda prie svarstymų apie tai, kas ir kaip kuria šį sugedusį pasaulį, ir kas leidžia jam tokiam tarpti. Tačiau kol kas aktorių ir simbolių pasauliai spektaklyje egzistuoja atskirai ir persipindami išmuša iš vėžių viename iš jų įsigyvenusį žiūrovą.
Jeigu pasaulis valdomas manipuliacijomis ir stereotipais, tada niekas neturi prasmės ir naikinti tokią visuomenę nėra nusikaltimas. Tai galėtų tapti paaiškinimu (bet ne pateisinimu) Voiceko sprendimui, tačiau spektaklyje ryškiau nuskamba ne pasirinkimo žudyti, bet nuovargio gyventi tema. Noriu, bet pavargau, noriu, bet kūnas neleidžia, noriu, bet kiti man nesuteikia to, ko esu verta - šie spektaklyje ironija persmelkti „bet“ atsiranda personažams susidūrus su tuo, ko jie nesitikėjo sulaukti iš gyvenimo. Su kažkuo, kas nepažinta, nesuprantama ir ne jų valioje. Su kuo ir Lubitzas privertė susidurti visuomenę. Tačiau verslininkai viską sudėliojo į stalčiukus ir leido mums suprasti, kaip viskas yra iš tikrųjų, tad toliau galime gyventi ramiai ir saugiai. Iki kitų susidūrimų.
