Zero Calories!

Silvija Čižaitė-Rudokienė 2018-05-27 dance.lt, 2018 05 24
Airida Gudaitė, Sigita Juraškaitė ir Greta Grinevičiūtė Agnietės Lisičkinaitės spektaklyje „Z+“. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka
Airida Gudaitė, Sigita Juraškaitė ir Greta Grinevičiūtė Agnietės Lisičkinaitės spektaklyje „Z+“. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mes daug kalbame apie kartas, mes daug kalbame apie laiką, mes daug žiūrime į kitus, mes daug demonstruojame savęs. Visur. Visada. Mes nesame patyrę aktoriai, tačiau pasiryžę pasiekti Olimpą, tapti žvaigždėmis pasidalinę savąją kavos puodelio nuotrauką, nusipaveikslavę su patikusia suknele ir aukštakulniais, mokėdami naudotis telefone įdiegtais nuotraukų filtrais, o gal net ir nuotraukų redagavimo programėlėmis.

Nulio karta skamba baisiai. Z karta - tai jau visai išmoningas koduotas pavadinimas. Nežinau nuo kada atsirado potraukis vienaip ar kitaip užvadinti kartas ir kalbėti apie jų skirstymus. Atsimenu, mano vaikystėje buvo kalbama apie Indigo vaikus. Kur šie dingo (o gal gi nedingo, tik užaugo ir tapo Indigo suaugusiais?), tiesą sakant nežinau. Visas šis kartų bumas, man asocijuojasi su, tarkim, astrologija ar būrimu taro kortomis. Paprastai tokį mąstymą pašiepi, tačiau horoskopus vis tiek pasiskaitai, o ir kortom gal išsiburtum, jei proga pasitaikytų. Nes mes visi ištroškę individualybės, tačiau labai norime save „pakišti“ po zodiako ženklo ar visuotinu kartos apibūdinimu. Zero calories, mielieji! Mes geriame koką kolą tikėdami, kad nepriaugsime svorio, mes tikime pusryčiais McDonald'se ir auginame savo namuose daržus, greta nesustojamai vartodami papildus, eidami į naktinius klubus ir t.t.. Tad įsivaizduokime paradoksą, kuriame dabar linksmai sau pasišvilpaudami gyvename - visi unikalūs, visi vienodi.

Z karta - tai toji karta, kuri, sakoma, pirmiau išmoksta naudotis kompiuteriu ir telefonu nei kalbėti. Tai drąsos, plastmasinės laimės ir aktorinių sugebėjimų kupina karta, tai ribų nepaisanti ir nuolat kartojanti, kad reikia išeiti iš savosios komforto zonos, karta. Tai karta, kurią mes vienu metu kritikuojame ir tuo pat metu (paslapčia) žavimės. Mes gyvename tarp jaunimo, kuris pasiryžęs viešinti ir kurti savąjį avatarą nuolatos, todėl kartais pasiklystantis arba dar pasiklysiantis susikurtuose vaidmenyse, bet jis visada patrauklus.

Tokios drąsos nepristigo „Z+“ šokio spektaklio kūrybiniai komandai (chor. Agnietė Lisičkinaitė). Atsisakius scenos, atsisakius atskirties tarp žiūrovų ir atlikėjų, šokant šalia, natūraliai kuriant sceneles, kuomet žiūrovai savo išgalėmis sukuria erdvę šokiui arba ją panaikina. Jau spektaklio pradžioje išgirstame, kad telefonų ne tik nereikia išsijungti, o filmuoti ir fotografuoti viso vyksmo metu griežtai privaloma. Pirmyn! Drauge su kūrybine komanda neriame į jaunosios kartos siautulį.

Dar vienas paradoksas - stebint šį spektaklį atmintyje iškilo 2014 m. tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu rodytas TranzLaboratorium kūrinys „Galimybės žiaurumas“. Kūrinys apeliuoja į Artaud žiaurumo teatrą degančio Maidano vaizdų fone... Kūrinys, kuris privertė pajausti žiaurumo galią savyje, galią valdyti kitą, galią su kitu žmogumi elgtis kaip daiktu. Galią tapti žiauriu.  „Z+“ atveju jokiais būdais nekalbama ir nerodoma žiaurumo forma per se. Čia nėra žiaurumo, Z kartos gyvenimas kupinas blizgesio, kičo, spindulių, netikrų nuotraukų ir žinoma šėlsmo. Pažadėtoji Z karta jei kada ir mirs, tai vakarėlyje su aukštakulniais ir šypsena raudonai spindinčiose lūpose. Žiaurumas čia yra kur kas baisesnis, leidžiantis užsiimti vienas kito valdymu ne tiesiogiai atskleidžiant, kokia yra žiaurumo galia, bet tiek drąsiai save afišuojant, kad kiekvienas gali pasityčioti iš tavosios sielos, bet tu turi lygiai tokią pačią teisę išjuokti kitus. Taip, tie laimingieji, kurie būdami vos keliolikos metų gali pakelti ranką prieš save, nes kokiame nors socialiniame tinkle iš jų žiauriai viešai tyčiojosi bendraamžiai...

Štai tokią galią mes galėjome pajusti šokio spektaklyje. Galią, kuomet priekyje einanti žavinga ir blizganti jaunoji karta leidžia būti visiškai greta ir verčia mus kartu įsitraukti. Ir mums tai patinka, mes mėgaujamės jų dėmesiu, galimybe būti šalia, trokštame šokti, būti kartu šitame nesibaigiančiame viešinimo rituale. Mes mėginame gyventi išsvajotą gyvenimą, nes kaip rašė Seneka, gerai gyventi gali kiekvienas, ilgai - niekas. Tad šėlstant šokio rituale jautei, kad gyventi ilgai nesinori, mes norime gyventi gerai, su šia karta, viską palikdami kompiuterio ekranuose, apsigobę blizgančiais švarkais, drąsiai nerdami į naujas pažintis, išbraukdami ribas tarp scenos ir gyvenimo. Ir tas apsvaigusias minutes būti su pažadėtąja karta buvo gera. Telaimina mus Dievas!

„mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.

mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.

prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.

telaimina mus
Dievas.“

Ch. Bukowskis[1]

[1] Charles Bukowskis eilėraščio „tai faktas“ ištrauka iš knygos „Pragaras skirtas vienišiams“. Kitos knygos, 2007.

dance.lt

recenzijos
  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.

  • Spektaklis, nepakeitęs pasaulio

    Kad ir kokios esminės žmonijos problemos akcentuojamos „Vidiniame paveiksle“, jos pakimba neutralumo oazėje, tarp besąlygiško atvirumo visoms nuomonėms ir nuomonės neturėjimo apskritai.