Teisiškai dvyliktos klasės mokinių daugumą sudaro pilnamečiai piliečiai, ne tik besimokantys mokykloje, bet ir joje balsuojantys per rinkimus, - prieš įstatymą jie yra lygūs su savo tėvais ir mokytojais. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „Erdvėje A-Z“ - klasė su šešiais vienviečiais suolais ir mokytojo stalu, pagamintais iš perdirbtų medžio drožlių. Lentos vietoje - stiklas, iš kitos pusės uždengtas baltomis žaliuzėmis. Joms tarsi uždangai prasiskleidus už stiklo atsiveria kita erdvė, kurioje mirgant rožinei „strobo“ šviesai pagal klubinę muziką šoka ir linksminasi spektaklio „Kreida“ veikėjai. Tačiau netrukus jie grįš į jau išaugtus mokyklos suolus.
Spektaklis užbaigė LRDT projektą „Mokyklinė drama“, kuriame lietuvių ir rusų mokyklų mokiniai, aktoriai bei dramaturgai dalijosi patirtimi ir kūrė trumpas pjeses. Projekte dalyvavęs dramaturgas Mindaugas Valiukas parašė pjesę „Kreida“, kurioje gausu dramatiškų ir komiškų scenų iš šiuolaikinių dvyliktokų ir jų tėvų gyvenimo. Kūrinį į rusų kalbą vertė aktorius Telmanas Ragimovas ir Olga Topunova, šiuolaikinę jaunimo kalbą papildydami įtikinamu slengu. „Kreidos“ veikėjai nuolat patenka į moralinio pasirinkimo situacijas: ar daryti smulkų nusikaltimą su bendraamžiais? Ar pasiduoti vyresnybės spaudimui ir nekreipti dėmesio į korupciją? Ar nutylėti savo poziciją dėl darbo vietos išsaugojimo? Ar palaikyti nesąžiningą kitų elgesį su aplinkiniais?
Režisierius Georgijus Surkovas kuria spartų ritmą - scenos dinamiškai keičia viena kitą, o jas atskiria klubinė muzika ir Evitos Rusovos videoprojekcijos. Jose vaizduojami mokyklos koridoriai, kuriais pagreitintai juda mokinių masės, ir daugiabučių langai - šie motyvai apibendrina, kad daugelyje klasių ir virtuvių vyksta panašios istorijos. Funkcionali dviejų erdvių (šalia žiūrovų ir už stiklo) Olgos Nikitinos scenografija leidžia dinamiškai keisti veiksmo vietas: klasė, virtuvė, direktoriaus kabinetas, kambarys ir t.t. Tai kartu su azartiška aktorių vaidyba suteikia spektakliui veržlumo, kuris paveikia tarsi galinėse klasės eilėse sėdinčią publiką. Surkovas, prieš tai LRDT režisavęs spektaklius „DreamWorks“ (2015) ir „#tevyne“ (2016), su kiekvienu darbu tobulėja. Jo pramoginių elementų turintys spektakliai balansuoja ties populiarumo riba, tačiau tai greičiausiai ne bandymas pataikauti žiūrovams, bet siekis, kad kūrinius priimtų ir suprastų konkreti publika.
Spektaklis „Kreida“ prasideda realistine scena - Ana persirengia draugės Lenos drabužiais. Nuo pat pradžių Julianos Volodko veikėja susiduria su prieštaravimu - ji apsivelka svetimą, jai nepriimtiną suknelę tik dėl to, kad patiktų bendraklasiui Jegorui. Šis - mokyklos KVN (juokingų situacijų šou) komandos lyderis, šmaikščių tekstų repuotojas ir turtingų tėvų vaikas - toks, kaip ir kiti grupės nariai Lena ir Donatas. Telmano Ragimovo Jegoras iš pradžių atrodo brandus, tačiau jis išnaudoja Aną, kuriančią tekstus jo KVN grupės pasirodymams, o svarbiausias jo siekis - prarasti su ja nekaltybę. Raudonas kelnes ir žalią „bomber“ striukę vilkintis stilingasis Edgaro Bechterio Donatas - savimi patenkintas vaikinas, kuriam rūpi, kad tėvas duotų automobilį, o ten „duotų“ mergina. Donatas nuoširdus, jis neslepia savo minčių, o mąsto nedaug. Jelenos Orlovos Lena kaukši aukštakulniais ir mėgaujasi savo įvaizdžiu: drąsiai demonstruoja seksualumą ir pasitikėjimą savimi, nors tai irgi tik apsaugos būdas. Aktoriai siekia, kad šmaikščių ir atsipalaidavusių jaunuolių trijulės energija bei žavesys papirktų. Populiarumo ir lengvų kelių ieškotojai kuria ir repuoja anekdotinius eilėraštukus, šaiposi iš silpnesnių už save. Tačiau jų teisybės pojūtį iškreipė namie kokaino turintys tėvai, remiantys mokyklą, ir už tai jiems pažymius keliantys mokytojai.
Ana vienintelė turi potencialo pasikeisti. Ji tapo mokyklos „kietųjų - žvaigždžių“ grupės dalimi, tačiau visiškai su ja susitapatinti negali. Merginos nuostata formuojasi, bet ji dar nesijaučia tokia tvirta, kad ją išsakytų, nes nedrįsta priešintis draugams, - juk neseniai dar buvo atstumtoji. Aktorės Julianos Volodko veikėja išgyvena vidinį konfliktą ir virsmą: susitaiko su ja palikusia ir netikėtai grįžusia mama, atsiskiria nuo tariamų draugų grupės. Dramatiškiausius spektaklio epizodus sustiprina Michelangelo Siksto koplyčios lubų freskos fragmentų projekcijos, ištraukos iš barokinės Nicola Porporos operos „Polifemas“ bei aktorių sustingimas. Šios spektaklio akimirkos „duria“ savo primygtinumu. O klasikinio meno pasirinkimas ir jo gretinimas su šiuolaikine populiariąja kultūra, atsiskleidžiančia per spektaklio muziką, verčia abejoti paplitusiu požiūriu, kad praeities mene slypi moralinė tiesa - atlaidumas ir gailestingumas.
Kostiumų dailininkė Olga Nikitina, taikliai aprengusi kiekvieną veikėją, klasės nevykėliui Martinui sukuria senamadišką įvaizdį. Aktorius Maksimas Tuchvatulinas jautriai ir įtikinamai kuria užguitą nerimastingą personažą: kalbėdamas jis grąžo rankas, jo balsas švelnus ir tylus, kitaip nei nuolat stūgaujančių Jegoro ir Donato. Tačiau Martinas nėra tik nuskriaustasis, spektaklyje atsiveria ir priešingos šio veikėjo savybės - gebėjimas įtaigiai vaidinti auką ar šantažuoti.
Stebint komiškas ir dramatiškas abiturientų gyvenimo scenas ne iš karto krinta į akis, kad jie nedraugauja vienas su kitu. Iš pažiūros ketvertukas - Jegoras, Donatas, Lena ir Ana - atrodo kaip geriausių draugų kompanija. Tačiau kiekvienas dėl savo interesų gali išduoti kitą - kritiniu atveju kiekvienas „draugas“ gelbėja savo kailį. Jie vienas kitu nepasitiki, neužmezga tikro ryšio. Stebėti mokinių gyvenimą būtų visai smagu, jei netektų prisiminti, jog taip elgiasi ne bręstantys paaugliai, o abiturientai, pasiryžę mokytojai iškrėsti šunybę tik dėl to, kad ji ištraukė jiems iš po sėdynių minkštas pagalvėles ir paprašė šiek tiek pamąstyti.
„Kreidoje“ nauja mokytoja Viktorija susiduria su aptingusiais ir gudraujančiais mokiniais bei korumpuota mokyklos administracija, pataikaujančia įstaigą finansiškai remiantiems tėvams ir jų vaikams. Mokykloje klesti nesąžiningumas, prisitaikymas ir „chaltūra“ - tai, ko nekenčia Viktorija. Ketverius metus Londone gyvenusi, psichologijos studijas baigusi moteris į mokyklą ateina dėstyti rusų literatūros. Ji mokiniams siūlo skaityti Liudmilos Petruševskajos, Liudmilos Ulickajos ir Viktoro Pelevino apsakymus, neįtrauktus į ugdymo programą, nors abiturientų laukia brandos egzaminai. Aktorė Anžela Bizunovič vaidina mokytoją, kuri su naiviu entuziazmu taiko naujoviškus mokymo metodus, tačiau niekam nereikia pokyčių likus keletui mėnesių iki baigiamųjų egzaminų. Patogiai įsitaisę mokiniai per dvylika metų išmoko išgyventi sistemoje, kurią atkakliai palaiko mokyklos vadovybė.
Per pirmą pamoką Viktorijai pavyksta pelnyti mokinių simpatijas: vieni įvertina jos šiuolaikišką melsvą kelnių kostiumėlį, kiti - gebėjimą šmaikščiai atsikirsti įžūliems mokiniams. Ji pasiūlo originalią užduotį - įtikinti prodiuserį kurti filmą pagal pasirinktą minėtų šiuolaikinių rašytojų kūrinį. Tačiau per spektaklį Viktorijos santykiai su mokiniais blogėja. Aktorė Anžela Bizunovič kuria netikėtus sunkumus įveikti pasirengusią mokytoją, kuri racionaliai vertina situaciją ir neturi fanatizmo bruožų. Šios veikėjos žodžiais, humanitarinių disciplinų tikslas - ugdyti laisvą ir savo nuomonę turinčią asmenybę, kuri gebėtų rinktis. Tai netinka mokyklos vyresnybei, įsitikinusiai, kad visų dalykų uždavinys - parengti mokinius egzaminams ir pakelti mokyklos pažangumo rodiklį. Tiesa, pačios Viktorijos pozicija, kurią ji atvirai išdėsto mokyklos direktoriui, neišvengia ir šiek tiek lozunginės intonacijos. O gal žodžiai „apie laisvos ir kūrybingos asmenybės ugdymą“ jau tapo švietimo politikų nuvalkiota fraze be turinio, kurią išgirdus palengva ima pykinti?
Andriaus Darelos kuriamas mokyklos direktorius tarsi atstovauja trijulės - Jegoro, Donato ir Lenos - tėvų kartos pažiūroms, prieštaraujančioms Viktorijos pozicijai. Direktorius Vytas - ne koks pilvotas senis juoda eilute. Jis jaunatviškas ir stilingas, bando būti demokratiškas ir gerai sutarti su mokiniais. Aktorius sukuria žavų nuolaidžiaujantį pataikūną. Būtent direktorius yra pats konformizmas gražiu kostiumu. Jis pataria naujai mokytojai Viktorijai atsisakyti maksimalizmo ir tiesiog paklusti esamai tvarkai. Anot šios veikėjos, „sistemoje, kuri pagrindine žmogaus vertybe laiko gebėjimą prisitaikyti, išaugs nelaisvi žmonės. Žmonės be savo nuomonės.“
Mindaugo Valiuko pjesėje dauguma situacijų yra komiškos, o personažai nėra suskirstyti į teigiamus ir neigiamus - kiekvienas jų pasielgia neteisingai ir juos visus gali išteisinti praeitis. Nors su mokytojos pažiūromis susitapatinti lengviausia, ji nėra heroizuojama. Viktorijai nuolatos prikaišiojama, kad išvykusi dirbti į Londoną ji ketveriems metams paliko savo dukterį. Spektaklyje „Kreida“ išryškėja dėl tėvų emigracijos savarankiškai ar su močiutėmis gyventi paliktų vaikų tema. Apie tai 2011 m. režisierė Jūratė Samulionytė sukūrė trumpametražį filmą „Laikinai“, kuriame pabrėžiamas dviejų seserų laukimas, vyresniosios savarankiškumas, ankstyva branda bei melancholiškas ilgesio ir vienatvės skausmas. Kitokią realybę atskleidžia „Kreidos“ palikti vaikai - mokyklos „nevykėlis“ Martinas ir Viktorijos duktė Ana, besimokanti mamos klasėje. Likę vieni, gelbėdamiesi nuo vienatvės, už tėvų siųstus pinigus jie rengdavo audringus vakarėlius netikriems draugams, prigirdę savo močiutes migdomųjų.
„Kreidos“ konfliktas nėra kartų nesantaika. Anos mama Viktorija nėra ta, kurią simboliškai siektų nužudyti jaunieji. Priešprieša kyla ne tarp kartų, bet tarp skirtingų požiūrių. Spektaklio potekstėje slypi mintis, kad vaikai ne tiek maištauja, kiek perima savo tėvų vertybes. Jegoras, Donatas ir Lena siekia būti sėkmės lydimi, populiarūs, stilingi, apsikarstyti naujausiais prietaisais, prekių ženklais ir priklausyti „elito“ gaujai. Jie vengia mokytis, bet tobulai geba išsisukti, vietoj knygų skaitydami anotacijas, o laisvu laiku siekia malonumų, ir šiuos įgūdžius per dvylika metų įgijo mokykloje. Kurį laiką tokiu gyvenimo būdu buvo susižavėjusi ir Ana, tačiau spektaklio kūrėjai aiškiai parodo, kurią poziciją jie palaiko.
