Buvimas. „Būti“ teatro žargonu reiškia žinoti, kaip patraukti publiką, turėti neapibrėžiamą savybę, kuri leidžia žiūrovams atpažinti [sukurtą realybę], sukeliant įspūdį, kad esi kitur - amžinoje būtyje. (Patrice'as Pavis, „Teatro žodynas: terminai, sąvokos ir analizė“)
Kovo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera. Grinevičiūtė yra jauna šokėja, baigusi šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją greičiausiai jau matėte: kaip atlikėją Airos Naginevičiūtės, Jono Tertelio, Vyčio Jankausko kūriniuose, kaip kūrėją spektaklyje „B ir B dialogas“, o gal net blondinės amplua per nacionalinio transliuotojo žinias. „Šokis dulkių siurbliui...“ - pirmas jos pilnametražis solinis darbas, tad šiame tekste iš arčiau pažvelkime į keletą jo elementų.
Interviu. „Šokis dulkių siurbliui...“ sukomponuotas, lyg būtų pats gyvenimas, kitaip sakant, pasižymi atvira struktūra (režisierius Paulius Markevičius). Žiūrovams renkantis į Juodąją salę, mergina, kurią vadinsiu Jaunąja Žvaigžde, patogiai įsitaisiusi ant dulkių siurblio, atsakinėja į kaži kokio gyvenimo būdo žurnalisto klausimus (dramaturgė Kristina Steiblytė). Nors jie ne visada patogūs, atsakymai atrodo labai nuoširdūs. Kūrinys baigiasi Jaunajai Žvaigždei siurbiant sceninio gyvenimo dulkes - iš dangaus nusileidusius blizgučius.
Blizgučiai. Atsakinėdama į klausimus Jaunoji Žvaigždė šviečia - nuo auksinio bikinio atsimušančios prožektorių šviesos tiesiog akina. Vėliau ji vilki dar įspūdingesnį apdarą, supintą iš milijono kabančių auksinių siūlų (kostiumų dailininkė Rūta Kyguolytė). Besileidžiantys iš dangaus blizgučiai dalyvauja ir pačioje gražiausioje spektaklio scenoje (šviesų dailininkas Julius Kuršis), žymėdami spektaklio kulminaciją.
Bash. „Bash“ anglų kalba reiškia linksmybes, vakarėlį ar socialinį įvykį. Tai - spektaklio kompozitoriaus Vlado Dieninio kūrinys, kurį Grinevičiūtė įdainavo kartu su Markevičiumi. Tai - pirmasis atlikėjos šokis, kuris Jaunąją Žvaigždę, ritmingai judančią nuogomis kojomis su aukštakulniais, paverčia pačia Beyoncé. „Bash“ tinka ir spektaklio žanrui apibūdinti, nes šokis - tik viena jo raiškos priemonių.
Telikas. Televizorius - o jų „Šokio dulkių siurbliui...“ scenoje daug - yra patirto, pažįstamo Jaunosios Žvaigždės pasaulio dalis. Ji spokso į jį kaip koks „diedas“, sėdėdama išsidrėbusi fotelyje. Kartu Ji spokso ir į Jį - vyrišką Jaunosios Žvaigždės atitikmenį (veidas Markevičiaus), kuris TV ekrane dėsto apie altruizmą ir kitus rimtus dalykus. Nors matome net du veiksmus vienu metu, tokį spektaklį žiūrėti gana keista - kyla įspūdis, kad mums nieko nerodo!
Ironija. Netrukus ekrane pasirodo ir pati Jaunoji Žvaigždė, tik čia ji su blondinės peruku, kaip pati Grinevičiūtė jos ir Agnietės Lisičkinaitės spektaklyje „B ir B dialogas“. Abi, moteriška ir vyriška, jaunosios žvaigždės vaidina filmuose, kurie žiūrovų dėmesį traukia labiau nei Grinevičiūtės buvimas scenoje. Nepastebimai spektaklis virsta filmu, transliuojamu dideliame videoekrane (videoprojekcijų autorė Saulė Bliuvaitė, operatorė Vismantė Ruzgaitė). Angliškai kalbantys aktoriai įgarsinti iki skausmo pažįstamu Lietuvos televizijos balsu (atlikimas Dieninio ir Markevičiaus), kuris žiūrovams suteikia dar vieną dimensiją.
Alkoholis. Skardinės - o jų „Šokio dulkių siurbliui...“ scenoje daug - yra patirto, pažįstamo Jaunosios Žvaigždės pasaulio dalis. Televizijos reklama išduoda, kad ta sniego baltumo tara - tai alus. Ji geria jį kaip koks „diedas“, sėdėdama išsidrėbusi fotelyje. Tai smarkiai kontrastuoja su žvilgančiu Jaunosios Žvaigždės įvaizdžiu.
Prieštaravimai. Šis elementas teatro meno požiūriu yra vienas svarbesnių. Juk „Šokyje dulkių siurbliui...“ neapleidžia įspūdis, kad spektaklyje „nieko nerodoma“ dažniau nei „rodoma“! Kad tai įvertintume, reikėtų prisiminti, kaip teatro teoretikas Patrice'as Pavis cituoja pasaulinio garso režisierius: „Aktoriui stipriai būti būtyje, bet nieko neparodyti, - tai oksimoronas, tikras prieštaravimas. Tikra aktoriaus būtis - tai aktorius, pristatantis savo paties nebuvimą.“
Tėtis. Jis „Šokyje...“ yra pats svarbiausias aktorius. Kaip veikėjas jis prieštaringas: su Jaunąja Žvaigžde kalbasi telefonu, pagal situaciją ją guodžia arba prašo paskolinti pinigų, taip virsdamas elementu, jungiančiu sceną ir gyvenimą. Tėčiui skiriami ir patys jautriausi (istorija apie nuskrendantį balionėlį), ir patys bičiuliškiausi (karaokė pagal „Whitesnake“) spektaklio epizodai.
Superžvaigždė. Į spektaklio pabaigą Jaunoji Žvaigždė uždainuoja Marilyn Monroe stiliumi. Juk tėtis turi pamatyti, kad jo dukrai sekasi puikiai! Ir čia reikėtų pasakyti, kad Grinevičiūtė stebina. Galinčių ir vaidinti, ir šokti, ir dainuoti, ar bent jau sėkmingai tai darančių, Lietuvos scenoje nėra tiek daug.
Contemporary? Tiems, kuriems patiko šio pavadinimo spektaklis, „Šokis dulkių siurbliui...“ greičiausiai taip pat taps malonumu. Formos bei sprendimų originalumu ir idėjų plėtote Grinevičiūtės solo nenusileidžia vyresnių kolegų trio. Tačiau pradedančios choreografės šokio mizanscenoms kol kas trūksta choreografinio tikslumo ir užkrečiamos energijos. Tai šiek tiek sumažina spektaklio kulminaciją, atlikimas kiek pristabdo šviesomis sukurtą intymų ryšį su žiūrovu.
Spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ Greta Grinevičiūtė su komanda scenoje sukūrė erdvę, kurioje gyvena Jaunoji Žvaigždė. Tai galėtų būti jaunos moters kambarys, menininkės studija, svajonių ir realybės supama per gyvenimą keliaujančio žmogaus siela. Kūrinyje dera visuomenėje sklandantys skirtingoms lytims keliami lūkesčiai ir egzistuojantys moteriškumo kraštutinumai. Įdomu, kad šis darbas leidžia dar nematytu kampu pažvelgti į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą mūsų krašte. Tėčio personažas spektaklį paverčia intymiu, tačiau kartu ir universaliu, įvairaus amžiaus, gyvenimo būdo ir įsitikinimų žmonėms tinkamu kūriniu.
