Klaipėdos dramos teatras, pasitikdamas atkurtos Lietuvos šimtmetį, į savo ir miesto istorijos metraštį įrašė reikšmingą kultūros įvykį. Pirmą kartą šiame teatre su vietiniais aktoriais spektaklį pagal rašytojo ir dramaturgo Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“ pastatė garsus visame pasaulyje režisierius Eimuntas Nekrošius, scenografiją kūrė Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva.
Lūkesčių horizontai
Teatro kritikų, teatrologų ir paprastų žiūrovų lūkesčių horizontai buvo dideli, nes bilietų į premjerinius spektaklius neliko beveik akimirksniu. Režisierius, prieš premjerą atsitvėręs nuo žiniasklaidos tylos siena (nedavė jokių interviu, nebuvo ir tradicinės spaudos konferencijos), dar labiau kurstė norą savo akimis pamatyti pirmąjį žymaus meistro kūrybinį darbą Klaipėdos dramos teatre - spektaklį „Kalės vaikai“, kuriame atsispindi XVIII a. Mažosios Lietuvos istorija, kultūra, papročiai, sakmės, susipina senųjų pagoniškų mitų atgarsiai ir Šventojo Rašto nuotrupos.
Spektaklis „Kalės vaikai“, kurio premjera įvyko vasario 3 ir 4 dienomis, kaip ir buvo galima tikėtis, sunkiasvoris, gilus, poetiškas, atveriantis žiūrovams naujus ir netikėtus jų pačių emocinės, intelektualinės ar gyvenimiškos patirties klodus.
Skirtingai nei kiti režisieriaus E.Nekrošiaus pastatymai, kuriems būdinga vizuali metaforinė teatro kalba, pastarasis išsiskyrė ir itin intensyvia verbaline akustine raiška. Literatūrinis spektaklio audinys toks tirštas ir klampus, kad personažų lūpomis tariamas tekstas, žodžių gausa kartu su minties srautu dažnai prarasdavo prasmę ir turinį, virsdamas tiesiog monotoniška tėkme, kažkokia pasąmonės būsena, bendros atmosferos dalimi. Klausantis pagaudavo keistas jausmas, tarsi ilgai žiūrėtum į pavasarį patvinusią upę, vis laukdamas kažko nepaprasto ir įstabaus. Ilgieji vargonininko Karvelio (akt. Darius Meškauskas) ir kitų personažų monologai kartais žiūrovus įtraukia, tačiau dar dažniau loginė minties seka pasimeta žodžių sraute, nebeįstengiant ir nebesistengiant išgirsti, suprasti, kas norima pasakyti. (Kone meditacinį buvimą kartu šiuolaikiniams vartotojiškos visuomenės žmonėms ištverti nėra lengva, o kai kam tai tiesiog nepakeliama, nes kai kurie žiūrovai po pirmosios dalies paliko teatrą.)
Tarsi nieko nevyksta
Tokiais momentais atrodo tarsi nieko nevyksta, tačiau kartais šią lėtą akustinę ir vizualiąją spektaklio tėkmę sudrumsčia koks nors nežymus įvykis, būrimas, dialogas, prietaras, užkalbėjimas. Emocijos santūrios ir gerokai prigesintos, o aktoriai tarpusavyje dažniausiai bendrauja ne žiūrėdami vienas kitam į akis, o tiesiai priešais save kažkur į tolumą...
Tokiu būdu kuriama slogi ir niūri šermenų atmosfera, nes medinėje senovinėje lovoje dešiniajame scenos krašte nuo spektaklio pradžios iki pabaigos beveik nejudėdamas guli pašarvotas Kristijonas, tiesioginė aliuzija į lietuvių literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį. Tiesa, ypatingais momentais, kai vyksta tam tikri likiminiai painaus naratyvo lūžiai, velionis lovoje nežymiai sujuda, sulenkia koją, atsisėda, apsiverčia, iškrenta, tarsi įprasmindamas seną liaudies prietarą, jog nuo pikta lemiančių minčių ar žodžių velionis apsiverstų karste. O spektaklio pabaigoje Kristijonas ryžtingai pakyla iš lovos ir grėsmingu balsu prabyla į publiką tekstu, kurio (kaip, beje, ir daugelio kitų monologų) prasmė ir turinys, deja, kažkur pasimetė. Ir nesupratau, ar tai mano, ar aktorių, ar režisieriaus problema. Teatrinių raibuliavimo momentų sklidinas spektaklio reljefas, todėl publika nuolat laukia ir laukia, kol gana monotonišką verbalinę-akustinę tėkmę sudrums koks nors įvykis, dialogas, ryškesnis sceninis etiudas ar metafora, panašiai kaip į tekančią upę įkritęs koks nors medžio šapelis, šakelė ar lapelis.
Įprasmino metaforomis
Vienas svarbiausių spektaklio leitmotyvų režisieriaus įprasminamas natūralaus medžio kelmo (kaladės) metafora. Tą kaladę spektaklio pradžioje triukšmingai į sceną įridena vargonininkas Karvelis. Sunkus medžio gabalas ridenamas, mėtomas, stumdomas, kol finale virsta centrine ašimi, apie jį ratu daugybę kartu eina Karvelis, vedamas metafizinio personažo Baltosios kalės (akt. Sigutė Gaudušytė) vėlės, o gal angelo sargo į pomirtinį pasaulį. Kelmas tarsi pats žmogaus gyvenimas, sklidinas kančių ir nuodėmių, yra sunkus, nepatogus, nuolat besipainiojantis po kojomis ir visada atsirandantis netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku. Vienintelis Kristijonas, pakilęs pabaigoje iš savo lovos-karsto, sunkų kelmą išmeta į viršų lengvai ir pavojingai aukštai tarsi kokią plunksnelę, patvirtindamas žinojimą, kad ne visų mirtingųjų gyvenimo našta ir nuodėmių svoris vienodas.
Kaip atsvarą sunkiam žemiškajam materialumui ir visuotiniam traukos dėsniui režisierius priešpastato skaidrius stiklainius su balto puraus sniego imitacija jų viduje. Personažai į stiklainius kvėpuoja, pūsdami šiltą orą, o balta substancija tarsi purios snaigės danguje sukasi įvairiomis kryptimis, primindamos žiūrovams vaikų pamėgtus kalėdinius stiklinius burbulus, kuriuos pajudinus kyla iliuzorinė sniego pūga. Kuo stipriau pūti - tuo didesnis pūgos efektas. Turbūt galima būtų atsekti tam tikrų paralelių tarp Baltosios kalės ir balto puraus sniego, žiemą uždengiančio žemės purvą ir žmonių netobulumą. Įspūdinga scena, kai finale visi personažai, priglaudę stiklainius prie lūpų, alsuoja ir pučia, kurdami sielos plazdėjimo įvaizdį.
Gyvenimo ir mirties, amžinybės ir kasdienybės, tyros sielos ir nuodėmių motyvai ryškūs visame epiniame spektaklio naratyve.
Simbolių kalba
Simbolinė spektaklio figūra Baltoji kalė, ištikimai saugojusi nuo užpuolikų savo šeimininkų namus, yra žiauriai nukankinama, prikalant vinimis prie gimtojo slenksčio. Pagoniškais lietuvių papročiais ir prietarais apipintas spektaklis pasipildo ir Šventojo Rašto Kristaus, vinimis prikalto prie kryžiaus, kančios motyvu.
Stebina idėja, kad besąlygiškai mylinčios sielos simbolis šiandien yra ne žmogus, o naminis gyvūnas-kalė, ištikimai iki mirties sauganti savo namų slenkstį ir jų gyventojus. Jos vėlė tarsi angelas sargas globoja gyvuosius ir gražiai palydi juos į anapilį. Visi kiti spektaklyje pasirodantys personažai su individualiu džiaugsmų, vargų, kančių ir nuodėmių rinkiniu atrodo sutrikę, suskilę, paskendę smulkių kasdienių rūpesčių ir intrigų liūne.
Varpininkas Karvelis tarsi metraštininkas žiūrovams primena tolimus Mažosios Lietuvos įvykius XVIII a., kai gyveno ir kūrė pirmojo lietuviško hegzametru parašyto literatūros šedevro „Metai“ autorius Kristijonas Donelaitis. Karvelis ilgu monologu spektaklį pradeda ir jį užbaigia, daug kartų eidamas ritualiniu vis mažėjančiu skaistyklos ratu iš Šiapus į Anapus, lydimas Baltosios kalės ir išpažindamas savo nuodėmes, kol jį pas save pasišaukia Kristijonas. Ši scena spektaklyje viena gražiausių, prasmingiausių ir įsimintiniausių.
Amžinybės akivaizdoje
Marija (akt. Regina Šaltenytė), Kristijono našlė, kurią dievas nubaudė neduodamas vaikų, neša savo kryžių kantriai, nežinodama, kokia dalia jos laukia po mylimo vyro mirties. Iš savo protėvių liaudies medicinos paslaptis perėmusi žolininkė Lotė (akt. Karolina Kontenytė), žiauriai išprievartauta niekdarių ir viena auginanti sūnų benkartą, bando kabintis į gyvenimą, netvirtai stovėdama kiek aukščiau žemės ant dviejų skaidrių permatomų stiklainių. Jos pastangos sukurti šeimyninę laimę su Patarėju Abeliu (akt. Edvardas Brazys) neturi perspektyvos ir iš anksto yra pasmerktos nesėkmei. Lotės ir Abelio dialogai, jų kūno kalba labai kasdieniški, suprantami ir atpažįstami.
Nepaprastai išraiškinga veido mimika ir kūno plastika išsiskyrė elgeta, buvęs teisėjas, ponaitis Maras (akt. Donatas Švirėnas), kartais įsiveržiantis į kitų spektaklio personažų gyvenimą, kasdienybę ir buitį tarsi visagalė Mirtis (valgo koją pasidėjęs ant stalo, stumdosi, šiurkščiai elgiasi), nepaisanti jokių žmogiškojo etiketo reikalavimų. Ir visi kiti mirusio Kristijono aplinkos žmonės - motina (akt. Nijolė Sabulytė), daktaras Zaksas (akt. Igoris Reklaitis), mokytojas (akt. Vaidas Jočys) - pasirodo ne kaip gyvi personažai su charakteriais ir savo gyvenimo istorijomis, o kaip iš tiršto rūko išnirusios idėjos ar žmogiškųjų ydų simboliai. Atrodo tokie laikini, pažeidžiami ir trapūs amžinybės akivaizdoje, kaip ir tie jų vienodi „glamžyto popieriaus“ apsiaustai, kuriais kartais apsisiaučia. Visi jie taip ir nesusėda kartu prie ilgo bendro stalo suvalgyti ką tik išvirtų bulvių su rupia druska. Tik blaškosi po sceną, iš vienos rankos į kitą mėtydami karštas bulves, kurios degindamos delnus dažniau krenta ant žemės nei į burną. Panašiai ir mes, XXI a. žmonės, tarsi tie kalės vaikai jaučiamės sutrikę, nuolat laukiantys geresnio gyvenimo, pokyčių ar naujų pranašų, nes senieji jau kadais mirę... O naujieji gal dar ir negimę.
