Pinokis elektronikos amžiuje

Monika Jašinskaitė 2018-03-04 menufaktura.lt
Elektronikos amžiaus Pinokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Elektronikos amžiaus Pinokis. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Vasario 24-25 dienomis Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Šarūno Datenio spektaklio „Pinokis“ premjera. Datenis - jaunosios kartos režisierius, kuriantis vaikams. Jo spektakliai pasižymi neįtikėtina stilistikos įvairove ir mažojo žiūrovo vaizduotės ribų plėtimu. Štai debiutiniame spektaklyje „Gaidelis pinigautojas“ Menų spaustuvėje dailininkas Antanas Dubra gyvai piešė, o pats režisierius gyvai kūrė garso takelį, į savo darbą įtraukė ir vaikus: jie įrašinėjo savo balsus ir klausėsi, kaip tai prisideda prie pasakojamos istorijos.  Jau „Lėlėje“ statytame tradiciškesniame spektaklyje „Čia buvo / čia nėra“ režisierius derino begarsį kiną, teatrą ir fokusininkų įgūdžius. Vis dėlto keliaudama į „Pinokį“ buvau nusiteikus skeptiškai - XIX amžiaus istorija šiuolaikiniams vaikams? Lėlių teatre? Ar tai nebus tik koks repertuaro skylių lopymas?

Artėjant naujojo „Pinokio“ pradžiai salėje nuskamba pranešimas, informuojantis kad spektaklis prasidės tamsoje ir kviečiantis vaikučius neišsigąsti. Tai šiltas ir turbūt vienintelis globojantis gestas, kurį jauniesiems žiūrovams padaro kūrybinė komanda. Netrukus virš scenos pasirodo į kovinius filmus kosmose kviečiančių afišų stiliaus užrašai „Pinokis“, „2036“ ir visi persikeliame į netolimą ateitį, kai daugelis mažųjų jau bus suaugę jauni žmonės, ir mes gyvensime pasaulyje, kokio Carlo Collodi greičiausiai nė nesapnavo. Personažai scenoje kalba, dainuoja ir šoka - Datenis su kompozitoriumi Vytautu Leistrumu „Pinokio“ istoriją pavertė miuziklu.Viso spektaklio metu nebepataikaujama vaikiškumui - mažieji žiūrovai traktuojami kaip lygiaverčiai partneriai, savarankiškos asmenybės, stebinčios prieš juos vykstančius įvykius.

O scenoje - elektronikos amžius. Meistras Džepetas (Irmantas Jankaitis) verčiasi taisydamas senus elektros prietaisus, tačiau valdžia išleidžia įstatymą, draudžiantį remontuoti senienas. Tad jau pirmojoje savo arijoje meistras guodžiasi, kad žmonės skatinami vis naujai pirkti, vis vartoti. Džepetas sukuria Pinokį iš elektros prietaisų atliekų, jo akys šviečia, o kai meluoja - įsižiebia ir diodinė nosis. „Tu būsi Pinokis“, - sako Džepetas. „PIN - ok - is (angl.: PIN, gerai, yra),“ - atsako Pinokis. Savo kūriniui meistras įdiegia „šiuolaikinę paauglių lietuvių kalbą“ ir nuo šiol į visus, vyriškus ir moteriškus, draugiškus ir priešiškus personažus, Pinokis kreipiasi žodžiu „seniuk“.

Vos tik pagamintas Pinokis meistrui genialiai tėškia savo - vaiko! - teises ir iškeliauja į pasaulį ieškoti nuotykių. Nors scenoje dominuoja tamsios žemės, pogrindžio spalvos, pagrindinį veikėją nuolat lydi spalvingos disko lemputės arba žali senųjų kompiuterių pikseliai. Pinokis po miestą juda viešuoju transportu - metro, o pranešami stotelių pavadinimai, kaip „Mokykla“ arba „Pramogų centras“, sąlygiškai, bet visiems suprantamai, keičia veiksmo vietą.

Elektroninis berniukas sutinka oldskūlinę Lapę - ji važinėja metro ir skaito popierinę knygą. Į bėdas Pinokį patraukia kinų drakoną primenantis dvigalvis Katinas, o už skolas į vergystę paima Teatro direktorius. Regis, šio personažo tapatinimas su teatru - grynai atsitiktinis: jis, padarytas iš dulkių siurblio su žarnomis, kaskart scenoje pasirodo vis didesnis - pampsta kaip kokie prekybos centrai ar didžiosios korporacijos. Iš visų bėdų išdykusį berniuką gelbėja apie vienetukus ir nuliukus dainuojantis, riedžiu važinėjantis Hakeris.

Datenio ir dramaturgės Teklės Kavtaradze „Pinokio“ interpretacijoje daug nuorodų į šių dienų visuomenės aktualijas. Štai Džepetas priverstas parduoti savo dirbtuvėlę. Už ją gauna 3 bitkoinus ir pasiunčia Pinokį į mokyklą. Pinokis 3 bitkoinus pralošia kazino, o Džepetas užstato savo širdį. Tačiau spektaklio kūrėjai nesprendžia smulkaus verslo žlugdymo, pinigų vertės, lošimo, organų donorystės ir kitų šiuolaikinio pasaulio problemų. Tai - toks pasaulis, kokiame gyvename. Būtent su tokio pasaulio problemomis ir susiduria naivus šiuolaikinis žmogus.

Nors ir apsišarvavę išmaniais įrenginiais, vaikai šiandien gali būti tokie pat naivūs, kaip ir XIX amžiuje. „Pinokio“ istorija pasakoja, kad vaikai turi klausyti tėvų, būti geri ir mokytis. Datenis su komanda visa tai labai sėkmingai perkelia į šiandieną ir galiausiai Pinokis į Džepetą ima kreiptis „Tėtuk“.

recenzijos
  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.

  • Kleopatra Egipte, arba Valdovės gambitas

    Atsisakęs tradicinio kostiuminio spektaklio, pasirinkęs nuosaikią formą, režisierius nuėjo vidurio keliu tarp šių ir istorinių laikų, tik paskutinę akimirką paskelbdamas vėl aktualią žinią: „karui ne“. Savo žinią, bet ne spektaklio.