Dar rugsėjo mėnesį programuotojas Adas Burkšaitis „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatė spektaklį „Brangioji, aš namie!“ (tikriausiai pabrėžiant amerikietišką spektaklio tapatybę naudojamas pavadinimas anglų kalba - „Honey, I'm Home!“). Dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis liko neaptartas. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, rugsėjis - premjerų metas, ir dėmesį kur kas labiau traukė tiesiogine žodžio prasme didesni spektakliai, kaip antai „Lokis“ ar „Tartiufas“. Vis dėlto tokie atvejai, kai į teatro sceną įsileidžiamas kito profesinio lauko atstovas, nėra dažni. „Atviros erdvės“ organizatoriai, atrodo, išties bando vadovautis pavadinime nurodytu atvirumo principu. Gal vieną dieną šalies teatro padangėje vietos atsiras režisieriui, neatėjusiam iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Spektakliu idėjos autorius ir režisierius Adas Burkšaitis pasišovė dekonstruoti praėjusio amžiaus 6-7-ojo dešimtmečių amerikiečių situacijų komedijas (pagrindu tapo televizijos serialas „Tėtis žino geriau“) ir jų peršamas vertybes, į dramaturginį spektaklio audinį įtraukdamas citatas iš vėlesnių kino filmų (pvz., „Amerikos grožybių“ ar „Volstryto vilko“), Šaltojo karo laikotarpio politikų kalbas (J. F. Kennedy kalba „Mes renkamės keliauti į Mėnulį“) ar net teatro avangardistų tekstus (čia ir futuristai, ir Samuelis Beckettas, ir Sarah Kane). Spektaklio pradžioje matome tam tikrą šeimyninę idilę (aišku, ji grįsta tradiciniais lyčių santykiais ir baltaodžio vyro viršenybe). Jai grėsmę kelia nebent vaikų auklėjimo problemos ir frustracija, kuri galiausiai prasiveržia vakarienės scena iš Samo Mendeso „Amerikos grožybių“ (tai scenos, kai Kevino Spacey vaidinamas personažas pareiškia, kad išėjo iš darbo, ir ima daužyti indus, citata) ir sutuoktinių muštynėmis, ką tikriausiai vertėtų laikyti vienintele nuoroda į lietuvišką tikrovę.
Galima sakyti, kad „Brangioji, aš namie!“ atspindi šeimos reprezentacijos kine ir televizijoje evoliuciją: šis mikrokosmosas, kadaise buvęs dorovės tvirtove, visuomenės ląstele (ar kaip dar tai bandytų poetizuoti politikai), tampa tikru kovos lauku ir net gali kelti grėsmę gyvybei (prisimenate Adriano Lyne'o „Fatališką potraukį“?). Šia prasme Burkšaičio kuriamas dramaturginis koliažas yra iš tiesų tvarkingas, logiškas, t.y. makes sense. Taip pat spektaklyje sėkmingai išlaikomos „švarios“, aiškios visų trijų scenoje veikiančių personažų linijos. Čia tėvas, šeimos galva (Valerijus Kazlauskas) - moralinis balsas, racionalusis pradas ir galios šaltinis, motina (Vigita Rudytė) yra akivaizdžiai nepatenkinta savo šeimyniniu gyvenimu ir primena romantiškos sielos „dvaselę“, įkalintą tarp keturių sienų, o duktė (Ieva Savickaitė), vienoje scenoje tampanti berniuku, - tam tikras maišto potencialas. Spektaklyje atsiranda net metateatrinių akcentų, t.y. bandoma nepamiršti pačios teatro specifikos, pavyzdžiui, perkeliant veiksmą į žiūrovų salę, kur visų trijų aktorių vienu metu sakomų monologų kakofonija žiūrovui tarsi siūlo galimybę rinktis, ko ir kiek klausytis.
Spektaklis kuriamas pasitelkiant minimalistines scenografijos priemones, vaizdo projekcijai dubliuojant vyksmą scenoje (scenos ir kostiumų dailininkės Ona Juciūtė ir Emilija Einorytė). Stilistiškai „Brangioji, aš namie!“ primena kažką tarp Larso von Triero „Dogvilio“, į kurį tiesiogiai nurodo kreida išpiešti objektai scenoje, ir graiko Yorgoso Lanthimoso kino, su kuriuo asociacijos kyla dėl santūrios aktorių vaidybos. Žinoma, su šiais režisieriais spektaklio kūrėjus sieja ir bandymas pabaksnoti pirštu į tam tikras sociokultūrines konvencijas. Pasikartojantys, mechaniški aktorių judesiai ir žodžiai pabrėžia paties žanro schematiškumą ir vaizduojamos amerikietiškos priemiesčio idilės dirbtinumą. Mechaniška vaidyba, neemocionalus kalbėjimo būdas, situacijų komedijoms būdingo užkadrinio juoko, plojimų naudojimas sufleruoja, kad tai, kas turėtų kelti juoką ir žadėti jaukų vakarą prie televizoriaus ekrano, gali tapti tikru košmaru vos sukeitus kelis elementus. Niūri, nerimą kelianti, grėsminga muzika (garso menininkė Agnė Matulevičiūtė) apgalvotai naudojama kuriant spektaklio struktūrą ir ritmą (pvz., vienos scenos finale, kai muzika po truputį nustelbia aktorių balsus). Apskritai spektaklio autoriai pasitelkia priemones, adekvačias pasirinktai temai ir savo patirčiai teatro scenoje.
Nors kino ir televizijos filmų, serialų perkūrimas teatro scenoje išties atrodo intriguojantis eksperimentas, vis dėlto, manau, Burkšaičio sprendimas rinktis medžiagą, priklausančią Amerikos kultūros laukui (nors, žinoma, globaliai cirkuliuojančią), trukdo žiūrovui iš esmės įsijausti į spektaklio vyksmą ir sukuria (ne)natūralią distanciją. Amerikietiškos situacijų komedijos (ir dar anų dešimtmečių), bent jau man asmeniškai, yra egzotika. Pasirinkus artimesnius kontekstus, žiūrovų reakcijos, vadinamoji chemija galėtų būti kur kas intensyvesnė ir labiau netikėta.
„Brangioji, aš namie!“ Adas Burkšaitis konstruoja aiškų, suprantamą karkasą, griaučius su lengvais šarados elementais ir sumaištimi (atspėk, kas ir iš kur paimta). Tai ir yra spektaklio stiprybė. Vis dėlto jam trūksta turinio, emocinio santykio tarp žiūrovų ir veiksmo scenoje. Tai, žinoma, ir režisieriaus, aktorių patirties ir jiems paskirtų užduočių klausimas. Vis dėlto stebėti sceninį vyksmą išties įdomu, gal todėl, kad apeliuojama į dešinįjį smegenų pusrutulį. Komplimentų nusipelno ir „Atviros erdvės“ organizatoriai, siekiantys praplėsti tradicinio šalies teatro ribas.
