„Netflix“ maratonas teatre pagal Artūrą Areimą

Skaitomiausi
Laura Šimkutė 2018-02-08 7 meno dienos, 2017 02 09
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Virimo temperatūra 5425“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Teatras, kaip ir dauguma aplinkinių reiškinių, neatsiejamas nuo bendros kultūros pažangos. Rudenį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pasirodęs Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ iškėlė gana aukštą formos bei technologijų panaudojimo kartelę ir prilygsta Vakarų Europos teatro standartams. Nors Vakarų Europoje kažin ar būtų kas nors nauja. Bet režisieriaus iš Lenkijos sukurtas spektaklis rodo, kad mūsų teatras nebesivelka iš paskos ir drąsiai vejasi esamąjį laiką bei tendencijas.

Praėjusių metų spalio pabaigoje Artūras Areima ir jo vadovaujamas teatras pristatė unikalų reiškinį - teatro serialą pagal Virginijos Rimkaitės pjesę „Virimo temperatūra 5425“. Režisierius, žinomas itin dideliu dėmesiu populiariosios kultūros elementams bei jų kritika, teatrą ir jo patirtį priartina prie „Netflix“, serialų gausos ir pasirinkimo apsuptam šiuolaikiniam žiūrovui siūlydamas stebėti spektaklį po seriją, kantriai laukiant mėnesį, arba sulaukti sezono pabaigos ir pažiūrėti visą vienu prisėdimu.

„Virimo temperatūra 5425“ išlaiko klasikiniam serialui būdingą struktūrą. Pirmoje serijoje pristatomi veikėjai ir juos supančios aplinkybės, užmenama mįslė ir pakurstomas žiūrovų smalsumas supažindinant su detalėmis, kurios vėliau tampa svarbia istorijos dalimi. Antroje serijoje mįslė iš dalies įmenama, veikėjai daugiau sužino vieni apie kitus, įtampa kuriama pasitelkiant menamą meilės trikampį, kuris viską dar labiau sumaišo. Trečioji, paskutinė sezono serija atskleidžia visas kortas ir išaiškina, iš kur kyla iki tol vyravę keisti, sunkiai suprantami reiškiniai. Taip pat serijos pabaigoje atsiskleidžia pagrindinių veikėjų didžioji paslaptis, iškelianti klausimus, į kuriuos atsakymus norėtųsi sužinoti kitą sezoną.

Trijų serijų trukmės teatro serialas savo kuriama atmosfera primena nespalvotą Davido Lyncho kultinio serialo „Tvin Pyksas“ versiją. Sūnaus vaidmenį pirmose dviejose serijose atlieka viso labo kamera ir stovas. Namie vyksta neaiškūs, beveik paranormalūs reiškiniai. Paslaptinga avarija sukrečia veikėjus taip, kad jie įgyja itin keistų savybių ir negeba normaliai bendrauti su aplinkiniais. Iliustratyvi, įtampą kelianti muzika padeda kurti mistikos, siaubo ir neaiškumo kupiną sceninį vyksmą, kuris drąsiai gali pretenduoti į tikro televizijos serialo eskizą arba rafinuotą siaubo filmą ar trilerį. Tačiau kiekvieną spektaklio minutę vis labiau aiškėja, kad Artūras Areima ne iliustruoja ar teatro priemonėmis perkelia serialo žanrą į sceną, o subtiliai ir taikliai parodijuoja klišėmis tapusius serialų ir filmų elementus.

Ryškiausiai parodijos prieskonis jaučiamas vertinant aktorių vaidybą, kuri vietomis primena meksikietišką muilo operą, kartais persikeliančią ir į kitus televizijos produktus. Aktoriai Valerijus Kazlauskas (nuomininkas Artūras), Tadas Gryn (Ričardas) ir Monika Poderytė (Martyna) kuria intravertiškus, išsigandusius personažus, kurių jausmai gali akimirksniu prasiveržti iki nevaldomos isterijos. Emocijas jie reiškia kontrastingomis vaidybos priemonėmis: skausmo perkreiptais arba kaip tik akmeniniais, sunkiai perskaitomais veidais; lėtais, atsargiais arba energingais ir staigiai besimainančiais judesiais; tyliais, ramiais, šiek tiek drebančiais balsais, pereinančiais į isterišką, žodžius praryjantį riksmą. Iš pirmoje serijoje vyravusios minimalistiškos, beveik kinui artimos vaidybos trečiojoje lieka tik menkas atgarsis.

Paskutinėje serijoje kulminaciją pasiekęs parodijavimas sukuria komišką efektą. Laisvai besiliejantis pomidorų padažas atrodo tarsi Quentino Tarantino filmuose pabrėžiamos kraujo gausos teatrinė versija. Tiesiai šviesiai demonstruojama, kaip kertami į juodą celofaną suvyniotos aukos lipnia juosta užklijuota burna (įkaitų pagrobimo filmuose elementas) pirštai, o ši juos akivaizdžiai užlenkia. Atrodo, toks vaizdas turėtų kelti siaubą, tačiau viso labo juokina. Negąsdina ir tai, kad serijos pabaigoje tylus ir ramus vyrukas Ričardas paaiškėja esantis intelektualiojo kanibalo Hanibalo Lekterio ar populiaraus amerikietiško serialo „Deksteris“ pagrindinio veikėjo Deksterio Morgano prototipas.

Vargu ar ši teatrinė serialo versija itin patiks užkietėjusiems serialų gerbėjams: kas nori mėnesį laukti naujos serijos? Ir koks čia serialas, jeigu sezone tik trys serijos ir negali kada panorėjęs paspausti pauzės mygtuko? Bet teatre tokia formulė veikia ir, drįsčiau teigti, Artūras Areima gana sėkmingai ir su ironija perkėlė ją į sceną. Galbūt teatrui žengiant kartu su šiuolaikine popkultūra atsiras teatrinis „Netflix“ atitikmuo? Tik vargu ar toks atitikmuo gebėtų išlaikyti ironišką distanciją.

www.7md.lt

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.