Geopolitiniai procesai liudija žemėlapio kaitą ir tame žemėlapyje mikroskopiniu masteliu vykstantį žmonių judėjimą iš vietos į vietą. Kiekvienas šio judėjimo dalyvis turi atskirą istoriją. Dažnam tenka palikti namus, keičiasi įpročiai, buitis, darbai, įprasta gyvenimo tėkmė. Istorinė vilko vaikų tema, kurią nagrinėti ėmėsi vokiečių režisierė Sonya Schönberger, pakviesta kurti spektaklį Lietuvoje, - itin daugiasluoksnė, žmogaus, išvyto iš namų, likimas atliepia šiandien pasaulyje tvyrančią geopolitinę įtampą. Todėl apmaudu, kad aktuali tema taip ir lieka pakibusi ore - spektaklis „Vokietukai“ jos neįprasmina ir neatskleidžia, o tik pristato iš pagarbaus atstumo, gal net labiau iš nemandagaus nuotolio.
Iš buvusios Rytų Prūsijos į Lietuvą, kur daug maisto ir gerų žmonių, 1945-1948 m. bėgę rusų įbauginti vokiečių vaikai, čia pasilikę, gavo naują tapatybę, naują kalbą ir naują šeimą. Savas liko tiktai kraujas ir pamažu blėstantys prisiminimai. Sovietinio teroro aukų, vadinamų vokietukais, situacija labai komplikuota - jie, niekada nesijautę savi svetimame krašte, atsiradus progai grįžti į gimtinę, bijojo tą daryti, nes lyg ir nėra kur, lyg ir nėra pas ką. Pasauly be vietos, be artimų žmonių gyvenę (ir vis dar gyvenantys) vokietukai patyrė ir dar vieną traumą - užaugo be vaikystės.
Kai dokumentinis temos krūvis toks raiškus ir talpus, atrodytų, meniniam poveikiui sukelti užtektų vien lakoniškai papasakoti vieno iš vilko vaikų istoriją. Būtent tokį kelią pasirinko Sonya Schönberger, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kurdama spektaklį-pasivaikščiojimą „Vokietukai“. Monologai parašyti, remiantis žurnalistės Sonyos Winterber knygoje „Mes - vilko vaikai. Pabėgėliai iš Rytprūsių“ (Wir sind die Wolfskinder. Verlassen in Ostpreußen) pateiktomis biografijomis. Keturis rugsėjo savaitgalius Vingio parke organizuotuose turuose kaskart buvo pristatomos šešios istorijos, vienam žiūrovui paskiriant vieną aktorių / vieną istoriją (jas pasakojo aktoriai Aidas Jurgaitis, Neringa Krunglevičiūtė, Gabrielė Ladygaitė, Pijus Narijauskas, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Špokaitė, Jūratė Vilūnaitė). Tačiau po spektaklio kankina ilgesys, kad dar penkios istorijos liko neišgirstos, taigi vieno monologo per mažai, lyg jame būtų justi didelė stoka, nors dramaturgiškai monologai išbaigti, sukomponuoti kanoniškai. Regis, tikėtasi, kad turinio kuklumą atpirks naujoviška forma.
„Vokietukai“ - spektaklis vienam žiūrovui, o Lietuvoje tai vis dar retenybė. Neanalizuosime, kas tą lemia, - gal bijoma, kad susikuklinęs statistinis lietuvis drovėsis likti vienumoje su aktoriumi, gal vengiama didžiulių tokio teatro kaštų ir mažo atsiperkamumo. Tačiau vieno žiūrovo sąlyga atveria beribę erdvę naujos teatrinės patirties paieškoms - toks teatras yra galingas meninio poveikio įrankis, ypač kai kalbame apie dokumentinę medžiagą.
Apmaudu, tačiau režisierė Sonya Schönberger šį įrankį spektaklyje „Vokietukai“ panaudojo tik formaliai. Režisierės teigimu, formatas „akis į akį“ pasirinktas, norint atkartoti aplinkybes, kokiomis buvo renkama dokumentinė medžiaga, - tai pokalbiai virtuvėje, darantys išties intymaus, slapto, tylaus ir gilaus kalbėjimosi įspūdį. Tačiau spektaklio pokalbiai visai kitokie - ne vien oficialūs, bet ir sterilūs. Oficialūs, nes prieš spektaklį patariama kilsiančius klausimus pasilikti aptarimui „po to“. Taigi reaguoti į savo „pašnekovo“ istoriją nevalia. Sterilūs, nes, kalbant apie ilgą, varginančią, sudėtingą vilko vaikų kelionę į Lietuvą, žiūrovai vedami lygiais asfaltuotais takeliais, sodinami ant dailučių parko suoliukų. Bet juk visai šalia - seniausias Lietuvos pušynas, karių kapinės. Ar ne autentiškesnę atmosferą pavyktų sukurti, pakvietus žiūrovus pavaikščioti miškais, vietoj suoliukų susėsti ant akmenų? Jei tektų įveikti vieną kitą brūzgyną, perlipti nugriuvusį medį ar bent pakeisti trajektoriją, aplenkiant netvarkingai augančias pušis, tai padėtų užsimegzti ryšiui tarp aktoriaus ir žiūrovo. Suprantama, gal tai nebuvo režisierės tikslas, bet šis pasivaikščiojimas nėra nei intymus, nei „akis į akį“, nebent „akis akiai“. Užslopinus bet kokius emocinius tarpusavio mainus, judama tik viena kryptimi - „aktorius - žiūrovas“.
Savotiškai veikia ir laiko tėkmė. Kadangi aktorius pasakoja, ką patyrė nuo vaikystės iki senatvės, pats likdamas tame pačiame laiko taške, galiausiai jaunas žmogus kalba apie save seną. Ilgainiui apima jausmas, prilygstantis įspūdžiui, kurį sukeltų žmogus, konstatuojantis savo paties mirtį. Jei aktorius kalbėtų ne pirmuoju, o trečiuoju asmeniu, galbūt pavyktų užmegzti kokį nors ryšį su žiūrovu, nes jie abu drauge žvelgtų į trečio asmens likimą. Dabar, atidavus šią istoriją aktoriui kaip asmeninę patirtį, sukuriamas keistas atsiribojimo efektas - aktorius tarsi užsidaro iliuziniame dramaturginiame burbule (britų dramaturgo Chriso Thorpe'o terminas), o esminė teatro vienam žiūrovui sąlyga kaip tik priešinga - tą burbulą panaikinti. Šiuo atveju fundamentalios pastangos sukurti intymią erdvę tarp aktoriaus ir žiūrovo sukelia kone atvirkštinį efektą - asmeniškai, tiesiai į ausį transliuojama informacija taip ir lieka suprantama tik akustiškai, nedaro nei psichologinio, nei socialinio poveikio.
Trumpam pasukime į šalį. Dokumentinėje laidoje „Vilko vaikai. Gimę Rytprūsiuose“ šalia vienos pašnekovės buvo pasodinta gal devynerių metų mergaitė. Girdint autentiškus, nors ir nerišlius tikrųjų vokietukų pasakojimus ši mergaitė (kurios buvimas, neabejoju, net nebuvo suplanuotas) vis išnyra prieš akis - juk vokietukai buvo panašaus amžiaus, kai patyrė sovietų prievartą, turėjo misti žalia mėsa ir įveikti nežmoniškus atstumus, keliaudami į šalį, kurios nepažįsta. Nors toje laidoje vokietukai nepapasakoja, regis, nieko reikšmingo, tik žiūri į niekur, lyg iš to niekur ir būtų kilę, jų akys byloja apie šiurpią vilkišką patirtį. Kuklūs akcentai - atsitiktinė mergaitė ir nebylūs žvilgsniai - sukuria tikrąją dokumentinės atmosferos vertę, kurios taip trūko Schönberger „Vokietukams“.
Vokiečių režisieriaus Ricko Ostermanno istoriniame filme „Vilko vaikai“ (Wolfskinder) akcentuojama akimirkos laimė - net akistatoje su žiauria realybe vaikas randa laiko parodyti liežuvį, pagauti varlę, driežą, laumžirgį, žiogą, pasižiūrėti į debesis, pakelti akmenį ar kankorėžį. Nors Wolfskinder labiau primena kinematografinę pasaką, nuo realybės nutolusį stebuklingų miškų, pelkių, ežerų, trobelių ir vežimaičių pasaulėvaizdį, vis dėlto sukrečiančiai dokumentuoja pačią tų vaikų kelionę, kai greta kankorėžių ir laumžirgių - nuskendę ar nušauti nelaimės draugai ir negęstanti viltis kažką rasti. Kažkas - tai ne vien maistas, palankus žvilgsnis ar stogas virš galvos, tai paieškos vaikystės, suteikiančios prabangą elgtis vaikiškai.
O kas akcentuojama „Vokietukuose“? Ar yra kokių nors kirčių, režisūrinių atramų, kurios laikytų tą kuklų turinį? Deja. Tad ar gali spektaklio vežimą tempti vien svari tema ir naujoviška forma? Lietuvos nacionalinio dramos teatro kūrėjai mano, kad taip. Ką gi. Tačiau po tokio spektaklio žiūrovas jaučiasi panašiai kaip tie vokietukai, t. y. viliasi rasti kažką kitur: vietoj seklios balos - gilesnį temos telkinį, vietoj sauso karkaso - pilnavidurę formą.
