Pastaruosius sezonus Lietuvos teatre vis daugiau randasi formų, kurioms nebetinka „spektaklio“ apibūdinimas. Arba prie „spektaklio“ tenka pridėti paaiškinimą: „audiovizualinių potyrių“, „pojūčių“ ir pan., galima susidurti net su „patyriminio pasirodymo“ apibūdinimu. Sezoną, regis, anksčiausiai iš visų sostinės teatrų pradėjęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras „išrado“ dar vieną „žanrą“ - „teatrinį turą“. Taip pavadintą spektaklį „Vokietukai“ pristatė vokiečių režisierė Sonya Schönberger.
„Turas“ - gal kiek per skambiai pasakyta. Nes tai tiesiog trumputis pasivaikščiojimas kartu su vienu aktoriumi vienu iš Vingio parko takelių. Kaip ir kitų minėtų į „spektaklio“ sąvoką netelpančių formų kūrėjams, „Vokietukų“ sumanytojai svarbu pasiūlyti publikai (jos vadinti „žiūrovais“ irgi niekaip nebegalima) neįprastą teatrinę patirtį. Šiuo atveju neįprastumas apsiriboja tuo, kad aktorė (-ius) vieno iš „vokietukų“, t.y. baigiantis karui nuo sovietų besislapstančių vokiečių vaikų, istoriją pasakoja individualiai vienam klausytojui. Pasakoja ne teatre, o vaikštinėjant po Vingio parką. Vietos pasirinkimą, ko gero, bus lėmę praktiniai, o ne meniniai ar konceptualieji kriterijai. Pati pasivaikščiojimo idėja gana įdomi, bet labiau teoriškai: galima pasvarstyti apie tai, kad judant percepcija vyksta kiek kitaip, kad siaubingą vaikystę patyrusių žmonių istorijas bandoma „instaliuoti“ į kūniškai patiriamą šios dienos tikrovę, aktorius turėtų priartėti prie tokios įtikinamumo ribos, kad užsimirštum, jog dalyvauji performanse, ir t.t. ir pan.
O praktiškai? Išklausai pusvalandžio trukmės istoriją, ir tiek. Taip, ji kraupi, tačiau kažkokia negyva - nei literatūra, nei dokumentinis liudijimas. Neskaičius Sonyos Winterberg knygos, kuri buvo sukurta remiantis Lietuvoje atliktu tyrimu ir iš kurios režisierė atrinko būtent tuos šešis pasakojimus, sunku suprasti, kieno tai kaltė - ar rašytojos, ar aktorių. Žinoma, galiu kalbėti tik apie „savo“ istoriją, bet principas, matyt, galioja visiems: aktoriai Aidas Jurgaitis, Neringa Krunglevičiūtė, Gabrielė Ladygaitė, Pijus Narijauskas, Miglė Polikevičiūtė, Eglė Špokaitė ir Jūratė Vilūnaitė Lietuvoje atsidūrusių vokiečių vaikų istorijas pasakoja pirmuoju asmeniu, tačiau sukuria paprasčiausio skaitovo įspūdį. Nei personažo, nei realaus asmens paveikslas negimsta, tačiau nepasimato ir aktoriaus asmenybė ar pozicija. Norėtųsi sužinoti daugiau, paklausinėti aktorę (-ių), bet negali - tokios žaidimo taisyklės. (O gal gali? Žinoma, galima bandyti paprovokuoti aktorius, kuriuos, kaip greitai supranti, griežtai riboja knygos tekstas, tačiau tai jau būtų kitas, režisierės nenumatytas žaidimas.)
Žodžiu, LNDT savo 78-ojo sezono, kurio šūkis „Po tiesos mirties“, pradžiai pasiūlė paprastutį ir, ko gero, teatro ambicijų neatitinkantį kūrinėlį, atliksiantį daugiausia edukacinę funkciją. Belieka laukti skvarbesnių tiesos prasiveržimų.
