Režisierių Agnių Jankevičių, regis, traukte traukia aukos pasaulis. Jo pastatymuose pagrindinis veikėjas dažnai būna sistemos ar valdžios auka. Ir tas kančios, byrančio pasaulio paveikslas piešiamas taip, kad pats nukentėjusysis nė akimirką nepasirodytų kaltas. Jis kuo nuoširdžiausias bejėgis - mažas, gyvenimo ištroškęs sraigtelis kažkieno kito rankose. Be abejo, tokia nuostata, skatinimas kažko gailėtis gali sukelti skeptišką šypsnį, atmetimo reakciją, o gal ir, susitapatinus su silpnuoju veikėju, savigailą, aplinkos baimę ar neapibrėžtą pyktį tam, kas aukščiau.
Agniaus Jankevičiaus suburtas sindikatas „Bad Rabbits“ iš Kauno į „House of Puglu“ sceną Vilniuje atkeliavo su dar vienos aukos istoriją pristatančiu spektakliu - „Samurajaus knyga“. Tačiau šį kartą spektaklio veikėjas, aktoriaus Jurgio Marčėno atliekamas-nupasakojamas Tomas Lašas, turi kuo puikiausią savo bejėgiškumo pateisinimą, jis - dar vaikas ir, be to, pats nė nesijaučia esąs aplinkybių auka. Tad lyg ir galėtume lengviau atsikvėpti, atsisakyti išankstinio priešiškumo ir susipažinti su Tomo Lašo, keisto ir mielo berniuko, svajonėmis, taip pat naivoku, bet ir drąsiai filosofiniu, paradoksaliu pasaulio pažinimo būdu. Ir visgi šis nekalto vaiko įvaizdis ganėtinai apgaulingas, mat susiduriame su Lietuvos ir, kalbant apie Tomą Lašą ištinkančius pavojus, visos Europos Sąjungos metaforomis.
„Samurajaus knygos“ žiūrovai kviečiami pabūti šios istorijos liudininkais ir pamatyti, kaip dėl pozityvaus ES pasaulio paaukojamas vaikas, su meile deklamuojantis Bernardo Brazdžionio eilėraštį apie tėvynę. Taigi, čia nereikia patiems dalyvauti veiksme ar nuspręsti, kas dėl ko kaltas. Viskas iš anksto sudėliota, surūšiuota, paruošta, praktiškai jau padarytos ir išvados. Šio teismo teisėjas, prokuroras ir advokatas - tas pats asmuo. Tad jam, visažiniam pasakotojui, natūraliai perėmusiam paties A. Jankevičiaus intonacijas, ši istorija negali atnešti jokių netikėtumų.
Jurgiui Marčėnui tenka pasakyti labai daug teksto. Iš jo lūpų sklindantys žodžiai vejasi vienas kitą vis sudarydami įspūdį, kad jau tuoj, už akimirkos bus pasiekta šios istorijos kulminacija. Bet įvykiai ir Tomo Lašo nušvitimai vis pinasi, keičia vienas kitą ir gana ilgą laiką čia nesimato jokios prošvaistės. Ir kokia dar gali būti ramybė tokio sudėtingo, bręstančio berniuko pasaulyje? Juk jis pats sau yra naujas ir nepažinus, o ką jau kalbėti apie jį supantį gyvenimą.
Šią klampią, dažnai juokingą, absurdišką istoriją, kurioje, norint nepakilti į puikybę, nusibausti ar atšvęsti, vis kratomasi elektra, parašė pats A. Jankevičius. Taip jis pademonstravo ne tik savo kategoriškas politines pažiūras, bet ir užslėptą prozininko talentą. Į nenutrūkstamą, iš berniuko svajonių „priskaldytą“ veiksmą čia darniai įpinamos ir smagios filosofinės mintys. Be to, kad ir kokios absurdiškos būtų šio gyvenimo detalės, jos, tos kasdienės smulkmenos, kartu ir įtikina. Mat autorius per gyvybę suteikiančias detales gerai valdo šį naują pasaulį, įgavusį savo ritmą ir savo kvėpavimą.
Šis talentas, kaip jau minėjau, prozininko, ne dramaturgo, tad tekstas kito režisieriaus rankose gal ir nesuskambėtų. Tačiau Jankevičius visą laiką buvo kalbos žmogus, ir jo aktoriai, be sustojimo berdami žodžius ir tapdami savo personažų nupasakotojais, geba sukurti kuo puikiausius vaidmenis.
O dabar - apie moralą. Tomas Lašas ir jo tėvai (Birutė Belada Tauterytė ir Linas Jurkštas) viską supranta ir įgyvendina pažodžiui. Jie ne mąsto, o stengiasi įsipaišyti į savo pačių pasirinktą sistemą. Be to, Tomo Lašo tėvai užgulę jį savo didžiuliais lūkesčiais, tad jis ir verčiasi per galvą mėgindamas jiems įtikti. Ši istorija, iš pradžių sukėlusi daug juoko, vėliau tampa tragiška. Tai - deklaratyvus tragizmas, viską sustatantis į savo vietas. Paaiškinantis, kas, kaip ir kodėl. Sugriaunantis taip kruopščiai sukurtą naivumo estetiką. Tomas Lašas atsitraukia ir užleidžia vietą savo tėvams, o jie nuobodūs, netikri, žlugdantys. Šis pasaulis neturi atspalvių ir yra pernelyg trafaretiškas. Viskas lyg ir gerai, bet pernelyg naivu, pernelyg beviltiška ir teisinga. Dabar keliaujama į rezultatą, dabar šis primityvus pasaulis, perėmęs suaugusiojo vaidmenį, nebeegzistuoja pats savaime, jis vertinamas, smerkiamas, laidojamas. Belieka prisiminti, kad esame tik liudininkai - ne mums šiame procese skirta būti mąstytojais, analizuotojais, teisininkais. Tačiau toks uždavinys (kukliai tūnoti už borto) po kurio laiko pradeda varginti, o veiksmas, kartais gebantis užburti ir įtraukti, pakvimpa pernelyg rimta kauke prisidengusiu infantilumu.
