Visi pastaraisiais metais sukurti režisieriaus Rolando Atkočiūno spektakliai - apie „kitokius“ žmones. Savotiškus nykstančių rūšių atstovus, visus tuos Janius, Klaras, Zoikas, Ostapus ir Ipolitus. Puikių aktorių suvaidintus vidinės karštinės krečiamus personažus, savo egzistencines baimes ir kančias išprakaituojančius į dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtus kostiumus. Savita estetika irgi skatina laukti R. Atkočiūno premjerų, vėl suburiančių meninių bendražygių trejybę - kostiumų dailininkę J. Rimkutę, scenografą Martiną Vilkarsį ir kompozitorių Giedrių Puskunigį.
Ką gi, prieš mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre pristatyta režisieriaus R. Atkočiūno premjera „Legenda apie didįjį kombinatorių“ turi visas šias sudėtines dalis ir netgi aukščiausios prabos literatūrinį šedevrą: Senąjį Testamentą, Biblijos tekstus. Mane tebeintriguoja režisieriaus siekiamybė maksimaliai atsiriboti nuo pirminį impulsą pastatymui davusio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“. Trafaretinius, kino pastangomis štampais virtusius personažus R. Atkočiūnas atgaivino pačiu netikėčiausiu būdu - įšvirkšdamas į Ipolito Matvejevičiaus ir Ostapo Benderio graudžiai juokingą nesėkmingo praturtėjimo istoriją tiršto gaivalo, sukondensuoto iš legendų apie žydų klajones po dykumas, jūros dugnu ir savo sielos užkaborius.
Šiam savitam road movie scenografas Martins Vilkarsis, pasitelkęs talentingus Rusų dramos teatro dailides, sukūrė scenoje plūduriuojančią, link Izraelio krantų srovės plukdomą baržą. Dar prieš prasidedant spektakliui į salę besirenkantys žiūrovai smalsiai nužiūrinėja uždangos nepaslėptus laivelio vidurius. Štai gelbėjimosi ratas su pirma užuomina į genialių feljetonistų legendinį kūrinį - laivelio vardas „Skriabinas“. Įmantrus, ekstaziškas, - tokiu ritmu žada mus plukdyti spektaklio kūrėjai. Po to dėmesys krypsta į koloritą, spalvas, savo kaitrumu kontrastuojančias su jūra, teliūskuojančia už laivo iliuminatorių. Dvi su puse veiksmo valandos beveik materializavo vandens dvasią. Buvimo saulės nutviekstame denyje, tvankiose kajutėse, galiausiai laivo gelmėse, viduriuose. Vienareikšmiškai, scenografija yra didžioji šio spektaklio sėkmė.
Einant į Rusų dramos teatro premjerą gali visada būti ramus dėl aktorinės meistrystės. „Legendoje apie didįjį kombinatorių“ visi aktoriai regėjosi savotiškais dibukais, įsileidusiais į savo kūnus „Dvylikos kėdžių“ personažus. Gerai, kad tokiai intervencijai maksimaliai talkino spektaklio dailininkai ir kompozitorius. J. Rimkutės kostiumai, apgaubiančios, glamonėjančios suknelių klostės, išryškina menkiausią moters figūros linkį, šukuosenos - aktorių skulptūrišką veido grožį.
Matilda ir Klotilda, Eločka, Liza, Gricacujeva, Katerina ir Klavdija - visos ankštoje laivo erdvėje siaučiančios damutės iš režisieriaus gavo savo benefisinę mikroscenelę, per kurią personažas lyg kulka ištaško savo esmę. Moteriškų personažų demoniškumas, juslingumas, savotiška plėšrūnių gracija spektaklyje yra sutirštinta iki maksimumo. Vyriški personažai labiau susiglamžę ir apsileidę, mažiau kūniški, labai daug mąstantys, bylojantys ir kenčiantys. Veiksmas sąmoningai išcentruotas, Ipolito ir Ostapo pora čia anaiptol nebėra pagrindiniai istorijos herojai. Jie turėjo būti tik dar viena ekscentriška laivo keleivių pora, metodiškai triumų gelmėse preparuojanti kėdę po kėdės. Koją ekscentrikams aferistams pakiša paraleliai vykstantis biblinis Mozės žydų tautos gelbėtojo siužetas. Iš jos į Ostapo Benderio veiksmus ir charakterį prasibrauna kaltės, atpirkimo ir nuolankaus atleidimo motyvai. Aktorius Valentinas Novopolskis, vaidinantis Ostapą, sužavi, įelektrina aplinką, užkrečia žmones savo nesutramdomu žavesiu ir atvirumu gyvenimui. Laisvas, jokia vergyste, priklausomybe nuo bet ko nesuvaržytas žmogus - toks prieš žiūrovo akis iškyla Didysis Kombinatorius.
