Kelios replikos apie operą vaikams

Audronė Girdzijauskaitė 2017-03-17 menufaktura.lt
Scena iš operos vaikams „Penki Merės stebuklai“. Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš operos vaikams „Penki Merės stebuklai“. Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Nesu muzikologė ar muzikinio teatro žinovė, bet Operą, kaip ir dramą, lankiau nuo mažens, o Mezzo programos bei kitokių peržiūrų dėka daugmaž nutuokiu, kas vyksta pasaulio scenose. Be to, visiems scenos menams galioja tie patys ar panašūs dėsniai. Todėl panūdau išsakyti keletą savo pastebėjimų apie naujausią mūsų Operos premjerą - Ramintos Šerkšnytės operą vaikams „Penki Merės stebuklai“ daugeliui žinomos Pamelos Travers knygų motyvais. Mano ketinimą parašyti keletą pastebėjimų skatino ir atmintyje išlikę du puikūs spektakliai, matyti Kauno dramos teatre - Ginto Žilio režisuotas Roberto ir Richardo Shermanų miuziklas „Merė Popins“ su Rūta Staliliūnaite ir toje scenoje viešėjęs pastatymas pagal Benjamino Britteno „Vaidiname operą“, kuriame vaidino ir dainavo vaikai!

Labai dažnai kartojasi klaida, kai galvojama, jog sukurti ką nors - knygą, muziką, paveikslą ar iliustraciją - vaikams yra paprasčiau nei suaugusiems. Juk kai reikia vaiką aprengti arba apauti, būtina žinoti jo išmatavimus. O kai kuriamas spektaklis vaikams, reikia žinoti jų amžių ir kūrinio suvokimo galimybes. Šitų dalykų, atrodo, niekas - nei psichologai, nei sociologai - rimtai netiria, nesistengia perprasti. Vargu ar tokiais tyrimais domisi teatrai.

Būsimas spektaklis apie Merę buvo gausiai reklamuojamas. Publikos į premjerą susirinko pilna salė, daugiausia mamyčių su mažais, darželinio amžiaus vaikiukais. Jie džiaugėsi atėję į teatrą, į „prašmatnią“ aplinką, o per pertrauką - išgėrę puodelį šokolado, mergytės „pasipuošė“ (dažniausiai „gaziniais“ sijonėliais prie žieminių batų), visi pasidairė į bendraamžius. O teatras jiems pasiūlė štai tokį keistą reginį.

Pradėsiu nuo muzikos. Teneįsižeidžia talentinga kompozitorė už mano atvirumą, juk kartais taip norisi pašmaikštauti, kalbėti vaizdais, juo labiau, kad kalbi ne apie kūrėją, o apie jo kūrinį. Man pasirodė, kad „Merės stebuklų“ muzika panaši į didelę simfoninę staltiesę, kompozitorės sukarpytą arijomis, duetais, ansambliais ir chorais. Sunki, „tiršta“, nemelodinga, necharakterizuojanti, neišskirianti personažų. Joje nesijautė jokios žaismės, humoro, nesigirdėjo kokios nors įsimintinos melodijos ar šokio. Turint galvoje, kad vaiko tobulėjimas, jo kūryba ir didelė gyvenimo dalis susijusi su žaidimu, toks kompozitorės pasirinkimas atrodo keistas. Tiesa, žiniasklaidoje aptikau rašinių, kuriuose dėstoma priešinga nuomonė, bet tų rašinių nuoširdumu netikiu.

Norint suprasti, kas vyksta scenoje - solistai, išskyrus turbūt tik pačią Merę, visiškai nesistengė artikuliuoti, - teko užvertus galvą skaityti lietuviškus titrus. Man pasirodė, kad gerbiamos poetės tekstai šį kartą visiškai primityvūs, skirti mažiems vaikams, kurie jų, beje, nei girdi, nei skaito. Suvokti, kas gi vyksta scenoje, trukdė ir daug kitų dalykų. Nevystomi bent kiek subtilesni santykiai tarp personažų, tėvai, kaip ir tariamos auklės, charakterizuojami tiesmukai ir atrodo, kad savo vaikų jie visai nemyli, gerai dar, kad nemuša. Nei humoro, nei lengvo žaidimo ar elegancijos, būdingos Travers tekstams - nė kvapo.

Iš kameriško siužeto režisierius mus išveda į Merės vaizduotės pasaulį, kuriame buriasi, veikia daugybė žmonių, keistų personažų, bet kur ir kokie čia vyksta stebuklai - sunku suprasti; keli vizijų veikėjai iš tikrųjų būtų įdomūs, bet jų funkijos suvokti negali, o dar scenografas Gintaras Makarevičius gerokai sumažino erdvę, visi spraudžiasi į avansceną, o čia jau karaliauja choras. Nematyti stilistinio nuoseklumo ir Julijos Skuratovos kostiumuose; kelis kartus perrengiamas didžiulis choras, o Merei perrengti, atrodo, pritrūko lėšų. Scena perkrauta kaip mugės prekystalis. Nutrūksta Merės santykių su vaikais gija. Įspūdžių gausoje paskęsta nuostabi ir paprasta mintis apie tai, kad kartais vieno kūrybingo žmogaus atėjimas gali tapti stebuklu.

Kai dramos teatro spektaklyje kas nors (aktoriai, scenovaizdis, apšvietimas ar kt.) atrodo prastai, kiekvienas pasakys - kaltas režisierius. Šiuo atveju tai būtų Kęstutis Jakštas, bet operoje atsakomybės ir priklausomybės ryšiai dar sudėtingesni, ir aš nedrįsčiau painiotis į tą hierarchijų labirintą.

Būtent todėl, mačiusi tik vieną sudėtį, neminiu nei dirigento, nei solistų, nei kitų spektaklio bendrakūrėjų. Apie juos terašo operos žinovai.

Situacija, susiklosčiusi aplink šią premjerą, kai džiaugiamasi pačiu operos vaikams asiradimu, o nekalbama apie spektaklio kokybę, man primena sovietmetį: oi, pirmas lietuviškas tarybinis baletas, oi, pirma drobė apie stojimą į kolūkius... Ir nedrįskit reikšti nepalankių nuomonių. Tiesa, muzikologė Beata Baublinskienė pabandė puse lūpų pasakyti savo nuomonę.

recenzijos
  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.