Po „Semelės“ premjeros liūdna dėl vieno: opera nekartojama

Asta Andrikonytė 2017-01-31 lrytas.lt, 2017 01 27
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka
Operos „Semelė“ scena: (iš kairės) Tadas Girininkas (Kadmas), Lina Dambrauskaitė (Semelė), Algirdas Bagdonavičius (Atamantas). Domanto Umbraso nuotrauka

aA

Turbūt ne vienas prieš naujausią Baroko operos teatro (BOT) spektaklį - Georgo Friedricho Händelio „Semelę“ - nuogąstavo, kad bus nuobodoka. Juk kompozitorius vadino šį veikalą „opera oratorijos maniera“, o oratorija - tai statika.

Be to, ši opera - mitologiniu siužetu, apie Tėbų karaliaus Kadmio dukros princesės Semelės ir meilės dievo Jupiterio žmonos Junonos konkurenciją dėl vietos šalia Jupiterio dievų pilyje. G.F.Händelis operai panaudojo dar 1705 metais Williamo Congreve'o pagal Ovidijaus „Metamorfozes“ sukurtą libretą. Taigi laukė beveik tris valandas trunkanti žmonių ir dievų meilės drama.

Tačiau laikas premjeroje prabėgo nepastebimai. Vos pakilus uždangai, publiką sužavėjo elegantiški dailininkės Jolantos Rimkutės kostiumai bei aksesuarai, sujungę minimalizmą ir baroką, rafinuota jų spalvų gama, atsikartojanti kompaktiškame ir mobiliame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas).

Tarp operos ir oratorijos žanrų pasiklydusi „Semelė“ įtraukė į dinamišką spektaklį, kuriame muzikaliai judėjo choras (Vaclovo Augustino vadovaujama „Jauna muzika“), o baleto talentai - zefyrai tarp savo choreografinių scenų (choreografė Erika Vizbaraitė), stumdė dekoracijas, be to, šoko ir kai kurie solistai, veikė spalvingi, smagiai pašaržuoti (Junona, Iridė) personažai.

Režisierius Vilius Malinauskas, iki šiol reiškęsis daugiausia dramos teatre, sukūrė su kolegomis darnų, muzikalų spektaklį. Reikliausi baroko specialistai galėjo jame pasigesti stilistinių muzikavimo subtilybių. Tačiau, kaip pastebėjo BOT veiklą sekanti muzikologė Aleksandra Pister, šis trupės darbas liudija akivaizdžią pažangą. „Šį kartą nebuvo solistų, iškritusių iš stilistinio konteksto. Jautėsi, kad orkestras (dirigentas Mantas Jauniškis) labiau susigrojęs, įgijo barokinio muzikavimo įgūdžių. Bendras lygis pakilo, o tobulėti visada yra kur ir patiems geriausiems“, - kalbėjo A.Pister.

Pagyrimų ypač nusipelnė sudėtingą Semelės partiją virtuoziškai atlikusi Lina Dambrauskaitė ir puikiai dainavęs „Jaunos muzikos“ choras, o scenine įtaiga džiugino daugelis artistų - ypač Algirdas Bagdonavičius (Atamantas), Vitalija Mikštaitė (Junona), Aistė Pilibavičiūtė (Iridė). Jupiterį dainavo Andrius Bartkus, Kadmą ir Somną - Tadas Girininkas, Iną - Rūta Vosyliūtė, Apoloną - Edgaras Dovidovičius.

Spektaklio kūrėjai pasirūpino ir švieslente bei spausdintu libretu, kuo publiką ne visada palepina net svarbiausios mūsų meno institucijos.

Labai gaila, kad BOT negali kartoti savo projektų. Pasak teatro meno vadovo Viktoro Gerasimovo, tai - per brangu. O gal pavyktų rasti rėmėjų „Semelei“? Ją turėtų pamatyti daugiau žmonių.

recenzijos
  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.

  • Pagarbiai, iš tolo, iš garso

    „Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.

  • Klounada ir Shakespeareʼas

    Režisierius Žilvinas Beniušis yra romantikas, bent jau toks atrodė spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, nutildantis juoką ir aplinkos triukšmą ir leidžiantis skleistis būtent meilės scenoms.

  • Nusikaltimas narcizų pievoje, stebint kiškiui

    Kol spektaklis plepa, tikrasis meno kūrinys įvyksta keliuose smulkučiuose momentuose, kurie iš tiesų turi potencialo pakeisti vidinę žiūrovo būseną, o ne tik užsiimti nesiliaujančiu jo informavimu.

  • Tarp scenos ir gyvenimo

    Pablo Larraíno filmas į Callas žvelgia kaip į prisiminimuose skendinčią, kiek sutrikusią figūrą. Pompastikos šiame pasakojime nėra daug, veikiau bandoma atskleisti žmogišką, pažeidžiamą Callas.

  • Tylos garsai

    Nuo Shakespeare’o laikų buvo sakoma, kad scenoje neturi būti kėdžių. Šiais laikais jokios nuostatos neegzistuoja, tačiau kėdėse įkalinti personažai turi būti maži dievai, kad sugebėtų prasmingai įkaitinti atmosferą.

  • Sodo spalvos

    Užuot tiriamai pažvelgę į savo pagrindinį herojų, jį nuteisė „žinoti“. Pasmerkė tariamam pasaulio suvokimui, žongliruodami abstrakčiomis sąvokomis. Spektaklio tekstai vos palietė pačių kūrėjų išsikeltas temas.