Po Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ rėmuose sukurto lindyhopo spektaklio „Partneriai“ premjeros sausio 7 d. vyko Godos Dapšytės moderuotas susitikimas su kūrėjais. Jame dalyvavo ne tik visi penki šio darbo autoriai, bet ir gatvės šokio kūrėjai Airida Gudaitė su Laurynu Žakevičiumi. Prie kompanijos jiedu buvo prijungti ir todėl, kad jiems teko dar 2010 m. laimėti „Atviros erdvės“ konkursą, ir dėl to, kad spektaklį jie tada statė irgi kaip konkrečios šokio rūšies atstovai.
Susitikimo metu daugiausiai dėmesio buvo skirta partneriams. Bet kur kas įdomiau pasisakyti sugebėjo premjeroje nešokę ir kur kas daugiau patirties turintys „Low air“ šokėjai. Jų pasakojimas, kaip kuriant „Feel link“ buvo siekiama transformuoti hiphopą, perkeisti šokį-kovą taip, kad scenoje būtų sukurtas daug įvairesnis šokėjų santykis, priminė ir maloniai nustebinusį šokėjų teatrinį debiutą, ir naujausią, jau kur kas drąsesnį darbą „Žaidimas baigtas“. O apie savo kūrybinį procesą pasakoję Kamilė Pundziūtė, Eglė Stasiulytė, Andrius Tamulionis, Tadas Vasiliauskas ir Elzė Višnevskytė kiek nuliūdino prisipažinimais, kaip jie tiesiog norėjo pastatyti lindyhopo spektaklį, parodyti jį nebūtinai linksmą ir ieškojo žiūrovams aiškios istorijos. Kiekvieną kartą išgirdus, kad siekiama aiškumo, o ne konkrečios idėjos perteikimo, pakvimpa komercija. Ji, žinoma, nėra savaime bloga. Jei būtų pastatytas skoningai, komercinis spektaklis galėtų tikti beveik bet kuriam teatrui. Bet, regis, nei patrauklumas, nei komercinė spektaklio sėkmė „Partnerių“ kūrėjams nerūpėjo. Nes jeigu būtų rūpėję... Čia staiga mintyse šokteli visas būrys „jeigu“ ir „bet“, svarstymai apie tai, kas vyko ir galėjo vykti. Bet šį kartą kur kas svarbesnis šokis scenoje, o ne mintyse.
Viskas prasidėjo ganėtinai drąsiu (todėl ir džiuginančiu) apsisprendimu „Atviros erdvės“ programoje suteikti progą Eglei Stasiulytei, Andriui Tamulioniui ir Tadui Vasiliauskui kurti lindyhopo spektaklį. Neturintiems atitinkamų diplomų retai suteikiamos galimybės išsibandyti profesionalioje scenoje. Net ir toje pačioje „Atviroje erdvėje“. Tiesa, daugiausiai žiūrovų lankomi ir ilgiausiai rodomi būtent profesionalų darbai. Pavyzdžiui, bene ilgiausiai vaidinamas „Atviros erdvės“ rėmuose sukurtas spektaklis yra Tado Montrimo „Ribos“. O ir jau minėtas „Feel link“ retai, bet vis dar tebešokamas. Tačiau formalus išsilavinimas jokiu būdu nėra ir negali gali būti spektaklio sėkmės kriterijus. Tad „Atviros erdvės“ paraiškų vertintojų sprendimas paremti lindyhopo šokėjų sumanymą - netikėtai malonus.
Prieš spektaklį publikuoti jo autorių pasisakymai apie tai, kaip ir ką jie nori kalbėti scenoje, pasirodė esą tiesiog jaunų žmonių, pirmą kartą kuriančių spektaklį, mėginimai sudėti į žodžius viską, ką jie nori padaryti ir pasakyti. Minčių kiek per daug, nemažai supaprastinimo, bet nuoširdu ir, tiesą sakant, jauniems kūrėjams būdinga. O iš kitos pusės, jau priešpremjerinis kalbėjimas kiek neramino: partnerystės tema visuose poriniuose šokiuose akivaizdi, todėl jos vystymui gali būti pasirinktos tokios pat akivaizdžios priemonės. O ar taip įmanoma sukurti netikėtumo efektą? Gal bus tik atpažinimas be pažinimo?
Tačiau svarstymai prieš premjerą kažko verti tik kalbant apie jau žinomus kūrėjus. O ši lindyhopo šokėjų komanda teatro scenoje iki sausio pradžios buvo visiškai nežinoma, tad ir visi pamąstymai galėjo tebūti abstraktūs įsivaizdavimai. Bet, pasižiūrėjus spektaklį, paaiškėjo, kad dauguma visgi pasitvirtino. „Partneriai“ prasidėjo koncertiniu šokio numeriu. Taip energingai prasidedančio darbo lietuvių teatre jau kurį laiką neteko matyti. Tačiau atėjusiems žiūrėti ne tiek šokio, kiek spektaklio, ta energija nebūtinai atstoja scenoje esančių atlikėjų santykių ir dramaturgijos vystymą, kuris „Partneriuose“ randasi tik pirmajam numeriui pasibaigus. Šokėjai keičia kostiumus, žaidžia su batais (ši spektaklio dalis priminė Valentino Masalskio jaunuosius aktorius, iš pat pradžių scenoje rodžiusius muzikinius ritminius numerius, o viename iš pirmųjų savo darbų taip pat žaidusius su batais) ir pamažu pradeda skleisti tarpusavio ryšius. Tad spektaklyje tenka stebėti dvi ekspozicijas: pirmoji pristato formą, šokio stilių, antroji - siužetą. O pastarasis nekomplikuotas. Vienai porai susipykus dėl nepavykusio judesio, kita pora išsiskirsto ir ima kalbinti išsiskyrusiuosius. Taip pasikeičiama partneriais, o ilgainiui pradedama norėti grįžti pas buvusius. Įdomiausi spektaklio fragmentai atsirado būtent šioje spektaklio dalyje, kai prasidėjo šokiai trise ar dviese, keičiantis, nepasidalijant, abejingai šokant šalia ar abiem spektaklyje veikiantiems vaikinams supuolus šokti dueto. O po to ateina finalas, kuriame nusišokę, pervargę nuo vieni kitų paieškų ir išbandymų, visi keturi krinta scenoje.
Veiksmas, kaip ir siekė kūrėjai, buvo labai aiškus. Pernelyg aiškus. Tačiau tai visai ne didžiausia spektaklio problema (aiškumo trokštantiems žiūrovams - visai ne problema). Suprantamas, smagus darbas - nors vis dėlto labiau koncertas, nei spektaklis - beveik pavyko. Tokiam paprastam kūrinėliui pritrūko skoningo vizualaus sprendimo. „Partneriuose“ naudojamasi tik apšvietimu ir kostiumais. Dabartiniai gal ir tinkami koncertui, bet ne teatro scenai, kur intensyvus apšvietimas - o šiame spektaklyje prožektoriai spigina stipriai - parodo daug daugiau, nei matytųsi šokių salėje ar gatvėje. Pirmieji - koncertiniai - kostiumai nemaloniai stebina medžiagų pasirinkimu, antrieji - kirpimais. Tačiau dar apmaudžiau yra dėl to, kad šokėjų energija, kokia intensyvi bebūtų, taip pat atrodė išnaudota ne pačiu efektyviausiu būdu. Trypdami scenos viduryje, užsidarę ketvirtąja siena, jie negalėjo įtraukti toliau sėdinčių žiūrovų ir pasinaudoti jų energija. Nors, regis, būtent tai daro šokti susibūrę lindyhoperiai, vieni kitiems plodami, mainydamiesi partneriais.
„Partneriams“ pritrūko drąsos ar žinių, kad pasinaudotų geriausiomis savo šokio savybėmis spektaklio dramaturgijai kurti. O tai, kad darbas statytas su didele konsultantų komanda (tartasi ne tik su kolegomis šokėjais, bet ir Vaidu Jauniškiu, Birute Banevičiūte, Tekle Kavtaradze), greičiausiai padarė įtaką per premjerą aiškiai justam blaškymuisi tarp teatro ir koncerto. Nors, regis, būtent teatro džiazuojanti penkeriukė ir siekė. O geriau būtų tiesiog žaidę. Geriau būtų buvę arti žiūrovų, manipuliavę savo vaidmenimis ir šokio džiugumo bei jį šokančių žmonių emocijų sąskambiais ar kontrastais. Šį kartą sutrukdė patirties trūkumas, neapsisprendimas ką ir apie ką daryti scenoje, ir tos devynios auklės, spektaklį palikusios be galvos.
