Tarsi po gilaus letargo miego, trukusio dešimtmečius, Lietuvos baletui, bent jau jo jauniausiai kartai, po truputį grįžta atmintis. Prisimenami ne tik tie, kurie kūrė baleto spektaklius Vilniaus ar Kauno scenose, bet ir tie, kurie juos atliko. O juk tų atlikėjų - jau ne viena ir ne dvi kartos. Išties džiugu, kad pagaliau ir mes turime galimybę grįžti prie savo šaknų, suvokti, kad visa, ką šiandien turime geriausio šalies baleto scenose, yra ne tik nūdienos, bet ir praeities kartų įdirbis. Tad galime tik pasidžiaugti, kad atsirado entuziastų, pasiryžusių garsiai ir įtaigiai prabilti apie praeities kartas.
Bene prieš keletą metų M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje gimė graži idėja - į skyriaus mokinių koncertinį repertuarą įtraukti nacionalinių kompozitorių ir choreografų kūrinių. Gal ši graži idėja būtų taip ir likusi tik idėja, jei nebūtų susidariusi savita „kritinė masė“ (taip vadinu kelių žmonių, suvienytų tos pačios idėjos, grupę). Ir kai prie skyriaus pedagogų prisijungė šio, jau konkretaus projekto iniciatorius, baleto kritikas Helmutas Šabasevičius, projekto koordinatorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Rūta Kudžmaitė, „žodis tapo kūnu“.
Atkurtų Lietuvos choreografų kūrinių koncertas „Baleto atmintis“, skirtas Lietuvos baleto jubiliejui, buvo parodytas M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre. Dėkodami pagrindinei projekto rėmėjai Lietuvos kultūros tarybai bei meno ir kultūros žurnalui „Krantai“, tikimės, kad šis projektas, suteikęs galimybę pačiai jauniausiai mūsų baleto kartai prisiliesti prie lietuviškos choreografijos paveldo, neapsiribos tik šiuo vienu renginiu. Kol Choreografijos skyriuje dar dirba mokytojai, patys kadaise šokę pagrindinius ar epizodinius vaidmenis, yra galimybė praplėsti ne tik baletmeisterių, stačiusių mūsų teatruose nacionalinių ir užsienio kompozitorių kūrinius, bet ir pačių kompozitorių sąrašą. Manau, to verti ir Juozas Indra bei Benjaminas Gorbulskis, Vytautas Bacevičius ir Balys Dvarionas, Bronius Kutavičius ir Anatolijus Šenderovas. Kaip vertas bent jau mokyklos Šokio teatro sceną išvysti Čigonų šokis iš „Sužadėtinės“, specialiai Jadvygai Jovaišaitei-Olekienei sukurtas Juozo Pakalnio, arba Audronės ir Ugniaus Adagio iš J. Indros baleto „Audronė“. Gal galima būtų į projekto tęsinį įtraukti ir mūsų primabalerinos Genovaitės Sabaliauskaitės pastatytą vienaveiksmį baletą „Frančeska da Rimini“ pagal Piotro Čaikovskio muziką (1962 m. tai buvo bene pirmas bandymas mūsų atlikėjams ir žiūrovams parodyti naujas choreografijos kryptis) arba Kauno muzikinio teatro ilgametės baletmeisterės Irenos Ribačiauskaitės statytą „Aušrinę“ pagal Juozo Pakalnio „Sužadėtinės“ muziką. Visa tai galima įgyvendinti, juk turime ir gausų būrį jaunųjų atlikėjų, ir profesionalių pedagogų, ir choreografijos restauratorių. Ko gero, atsiras ir rėmėjų.
Na, o dabar apie projektą „Baleto atmintis“, įvykusį Šokio teatre gruodžio 3 dieną. Šis projektas - puikiausias įrodymas, kad suvienijus jėgas tikrai galima daug nuveikti. Reikia padėkoti buvusiai Choreografijos skyriaus vadovei Linai Puodžiukaitei-Lanauskienei, suteikusiai pirmąjį impulsą, ir ją pakeitusiam Eligijui Butkui, sugebėjusiam taktiškai perimti šią savotišką estafetę. Juk ir vadovams, ir skyriaus mokytojams teko spręsti dilemą - kaip optimaliai panaudoti turimus išteklius, kad būtų parodyti ne tik choreografai ir jų kūriniai, bet ir sudarytos galimybės pasirodyti kuo didesniam mokinių būriui. Ar tai pavyko? Manau, taip. Pirmiausia renginio režisieriaus, choreografo Vytauto Brazdylio dėka. Natūralu, kad vakarą pradėjo Svanildos variacija iš legendinės Leo Delibes'o „Kopelijos“, kurią stabiliai sušoko dešimtokė Gabrielė Ilčiukaitė. Ištraukos iš baletų keitė viena kitą chronologine tvarka, pagal premjerų datas. Tiesa, gal ne visos jos išlaikė laiko egzaminą, bet buvo ir tikrų perliukų. Vienas jų - Jūratės ir Kastyčio Adagio iš J. Pakalnio baleto „Sužadėtinė“. Čia į vieną jausmų kamuolį susipynė buvusios skyriaus mokinės, pagrindinės Nacionalinio operos ir baleto teatro baleto solistės Olgos Konošenko subtilus meistriškumas ir jauno šokėjo Jeronimo Krivicko nuoširdus, neperdėtas paslaugumas, santūrus dėmesys partnerei. Švelnia atlikimo maniera patraukė ir dvyliktokė Marina Filipova, sušokusi Kregždutės variaciją iš Igorio Morozovo baleto „Daktaras Aiskauda“. „Mano pirmasis pas de deux“ sukurtas choreografės Natalijos Topčevskajos-Šiekštelienės pagal Wolfgango Amadeus Mozarto muziką ir atliktas devintokės Anastasijos Semaško ir septintoko Jono Kertenio, nudžiugino ne tik solistų, bet ir nedidelio solistės bendraklasių „kordebaleto“ stiliaus pojūčiu. Fragmentas iš baleto „Archegono žemė“ pagal Juliaus Juzeliūno muziką - vienas tų mūsų choreografijos kūrinių, kurie sėkmingai išlaikė laiko egzaminą. Choreografo Alfredo Kondratavičiaus subtiliai parinkta plastika, judesių harmonija, išsaugodama kiek ritualinio šokio piešinį, natūraliai papildė netikėtą kompozitoriaus ekskursą į egzotiką. Manau, kad ir atlikėjos - solistė Emilija Šumacherytė (12 kl.) ir jos kolegės (8, 9 ir 10 kl.) - sugebėjo perteikti tą egzotikos prisodrintą atmosferą. Labai etiškai pasielgė renginio režisierius Vytautas Brazdylis, savo choreografijos pristatymui pasirinkęs fragmentą iš Antano Rekašiaus baleto „Amžinai gyvi“. O juk galėjo parodyti savą neblėstančią „Kopelijos“ interpretaciją. Choreografo Egidijaus Domeikos kompozicijos „Metų laikai“ (pagal Giuseppe's Verdi muziką iš operos „Sicilijos mišparai“) fragmentai tapo tarsi anonsu gruodžio 31 d. premjerai. Baleto vakaro finale - jau kone klasika tapusios choreografinės miniatiūros - Anželikos Cholinos „Gulbė“ (spektaklio „Pamišusių merginų šokiai“ fragmentas pagal Camilleʼo Saint-Saënso muziką) ir Jurijaus Smorigino „Mano gyvenimas“ pagal Jules'io Massenet muziką. Nežiūrint šių miniatiūrų minorinės nuotaikos, jų herojų tragiškumo, jų finalas be slogaus pasmerktumo. A. Cholina „Gulbėje“ atskleidžia „čechovišką“ mažo žmogaus didelę tragediją, J. Smoriginas „Mano gyvenime“ - pirmosios mūsų balerinos Olgos Malėjinaitės tragišką likimą. Sėkmingai su savo užduotimi susitvarkė ir Vakarė Radvilaitė (9 kl.), ir Vitalija Montrimaitė. Beje, V. Radvilaitė, kiekvieną kartą atlikdama šią miniatiūrą, sugeba „įnešti“ naujų atspalvių. Tikiuosi, kad ir V. Montrimaitė šią miniatiūrą atliks dar ne kartą. Įgyvendinant šį projektą, milžinišką darbą nuveikė ir skyriaus mokytojai - Jolanta Vymerytė, Aleksandras Semionovas, Gražina Dautartienė, Beatričė Tomaševičienė, Aušra Bagdzevičienė, Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė, Audronė Domeikienė, Petras Skirmantas, Giedrė Zaščižinskaitė.
Norisi tikėti, kad mes dar ne kartą galėsime gėrėtis ir džiaugtis mūsų choreografų ir jaunųjų atlikėjų, būsimų „žvaigždžių“ ir „žvaigždučių“ kūryba. Tik neklijuokim etikečių „anas tada ir tada buvo geresnis, ryškesnis ir t.t.“ Nelyginkime O. Malėjinaitės su dabartinėmis atlikėjomis arba LNOBT baleto artisto Arno Kunavičiaus su pirmuoju Jonio iš J. Juzeliūno „Ant marių kranto“ atlikėju Henriku Kunavičiumi, Arno tėvu.
