Daugelis žavimės tarpukariu - ypatingu Lietuvai ir Kaunui laikotarpiu. Tačiau ar žinome visus šiuo laikotarpiu gilius pėdsakus palikusius tėvynainius? Pavyzdžiui, ar galėtume pasakyti, kas buvo Liūnė Janušytė? Puiku, jei atsakysite „taip“, tačiau jeigu „ne“, atsakymą galima surasti naujausiame Agnės Dilytės spektaklyje „Korektūros klaida“. Kauno miesto kameriniame teatre atgijęs L.Janušytės autobiografinių detalių perpildytas romanas (1938 m.) tokiu pat pavadinimu leidžia pajusti šios išskirtinės asmenybės unikalumą ir jos darbų reikšmę.
Nuodėmių mieste
Pirmosiomis spektaklio akimirkomis sužinome, kad L.Janušytė - rašytoja, kuriai patinka rašyti satyrinius tekstus. Ir štai vieną dieną ji laimi valstybės stipendiją stažuotei į Paryžių, kuriame ir vyksta visas veiksmas. Kartu su ja atvyksta du lietuviai dailininkai - Viktoras Petravičius ir Paulius Augius-Augustinavičius, su kuriais ir dar tame pačiame viešbutyje sutiktu režisieriumi Juozu Miltiniu drauge šmaikščioji rašytoja dalijasi paskutiniu duonos kąsniu.
Paryžiuje tiesiog virte verda meninis, kultūrinis gyvenimas, lydimas avangardinių idėjų ir bohemos kultūros. Šiame nuodėmių mieste pagundų daug - norisi ir madingai apsirengti, ir pasėdėti kavinukėje, ir pašokti dansinge, ir aplankyti muziejus, teatrus bei dar daugelį kitų vietų ar nusipirkti kokį egzotišką daikčiuką. Žinoma, visa tai kainuoja, ir dargi visai padoriai. Neplanuotos išlaidos it jos pačios šešėlis persekioja pagrindinę spektaklio heroję. Kaip sniegas pavasarį tirpsta net ir iš Lietuvos jai siunčiami papildomi litai. O Liūnei jų taip reikia, nes jai čia kiekviena diena ypatinga dvigubai - ji įsimyli. Ir ne šiaip bet kokį vyrą, bet vieną vakarą paryžietiškuose šokiuose sutiktą juodaodį.
Iš pradžių viena, vėliau su savo mylimuoju, ji beveik visą laiką praleidžia nuolat blaškydamasi po didmiestį. „Slankioti be galo įdomu, kai tavęs nė vienas žmogus nepažįsta, kai tu taip pat nė vieno nepažįsti. Susilieji su visa minia ir eini, kur akys rodo. Eini valandą, kitą, trečią... kol kojos pavargsta ir galutinai atsisako eiti savo tiesiogines pareigas. Tada įslenki kurion mažon, tamsion kavinėlėn, kurių čia pilna kiekvienam žingsny, pailsi, išgeri kavos puodelį, parašai laišką Lietuvon ir - vėl slenki toliau“, - pasakoja veikėja.
Karinga moteris
Jau vien iš šio spektaklio istorijos fragmento galima susidaryti įspūdį apie rašytojos charakterio temperamentą. Aktorės Raimondos Kimbraitės įkūnyta pagrindinė veikėja - itin jausminga, energinga, jaunatviškai žavi, draugiška, puoselėjanti individualumą, visada turinti savo nuomonę, kartais per daug karšto būdo, tad neapgalvotai įsivelianti į komplikuotas situacijas ar leptelinti tai, ko nederėtų. Mokėti patylėti - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis tampa pagrindiniu jos išbandymu, kurio ji vis dėlto sėkmingai neįveikia.
R.Kimbraitės Liūnė - feministinių pažiūrų moteris (gal ir ne tokių radikalių, bet, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, galima būtų taip įvardyti), tačiau kartu ir subtili, moteriška. Stebint jos santykius su kitais personažais - ir Paryžiuje sutiktais kitais lietuviais, ir su čia gyvenančiais prancūzais bei kitataučiais - galima pajausti nuoširdžią režisierės A.Dilytės pagarbą šiai laisvai į pasaulį žvelgiančiai moteriai. Šalutiniai veikėjai ne tik pasitarnauja kuriant veiksmą efektingai pagyvinančias masines scenas, bet kiekvienas jų atskleidžia vis kitą jos savybę, išryškėjusią režisierei skaitant tiek ir šį romaną, tiek ir kitą rašytojos literatūrinį palikimą.
Taip jau yra, kad kūriniai, sukurti remiantis tikrais įvykiais, visuomet jaudina labiau ir į juos norisi žvelgti kur kas dėmesingiau. Tokiu žvilgsniu scenoje žvelgiama ir į Liūnės likimą. Netiesiogiai taip elgtis siūloma ir žiūrovams. O tai darant - ją vertinti kaip itin šiuolaikišką, anksčiau Lietuvoje nesuprastą, asmenybę.
Režisierei labiau rūpi L.Janušytės portretas ir jo daugiaplaniškumas skleistis nei istoriškai išsami tuomečio pasaulio panorama. Pastarasis atgyja tiek, kiek jam tai leidžia daryti pati R.Kimbraitės herojė, esanti vienintelė „gyva“, kurią einančią Laisvės alėja ir staiga užsukančią į „Konrado“ kavinę būtų galima išvysti ir šiandien. Visi likusieji veikėjai - lyg iš praeities atklydęs aidas, su savo senamadiška leksika ir tokia pat pasaulėžiūra.
Lietuviškas pavydas
Būdama laisvos mąstysenos žmogumi, L.Janušytė niekam nepataikauja ir neleidžia savęs menkinti nei kaip asmenybės, nei kaip moters. Ji neapsimetinėja tuo, kuo nėra, negyvena svetimo gyvenimo vien todėl, kad to reikalauja tuometės moralinės ir socialinės gyvenimo it žaidimo taisyklės. Bet juk lietuviško pavydo laikas neišgydo.
Dėl savo drąsos L.Janušytė susilaukia piktų žvilgsnių, kritikos ir įgyja priešų, kurie, vos tik progai pasitaikius, mielai rašytoją apkaltina stipriai pagražintomis ar net išsigalvotomis nuodėmėmis. A.Dilytės tikslas atskleisti tai, kokia ji buvo, neretai virsta į tai, kokia ji nebuvo. Spektaklis tarytum tampa teismo posėdžiu, kuriame kaltinamasis - ne rašytoja, o jos nesupratusiųjų tautiečių tamsumas. Ir lyg teisėjo plaktuko dūžis dabartinio pasaulio laikas skelbia nuosprendį - Liūnė pranoko savąjį laikmetį ir tai, dėl ko ji buvo taip kritikuojama, šiandien tapo norma. Ir kad korektūros klaida, kokia ji jautėsi, yra visai ne ji, o priešingai, toji rašytoją varžiusi negatyvioji lietuviška aplinka, kurią kūrė nuteistieji.
Dar viena pamoka, kurios galima pasimokyti iš aštrialiežuvės satyrikės istorijos - tikroji laimė slypi ne piniguose, socialiniame statuse, pataikaujant kitų nuomonei, bet būtent buvime savimi ir siekyje savo tikrųjų tikslų. Skamba paprastai, tačiau nors nemažai kas ir pasikeitė nuo tarpukario iki šiandienos, regis, gyventi savo gyvenimą ir kitą priimti tokį, koks jis yra, ir šiandien dar vis tebėra iššūkis.
Odė tautinei dvasiai
L.Janušytė įrodo, kad Paryžius - ne tik kultūros ir tolerancijos židinys, bet ir meilės miestas. Spektaklyje jos iš Antilų salų kilusį mylimąjį Morisą vaidinantis aktorius Gintautas Bejeris į savo personažą žvelgia saviironiškai, pačiai rašytojai būdingu stiliumi. Juodai vilkintis balto veido aktorius koduoja mintį, kad nors išoriškai jo personažas - tamsios odos, viduje yra tikras baltasis - Moriso išsilavinimas, manieros, elegancija ir mandagumas Liūnę tiesiog pribloškia.
Pirmoji spektaklio dalis, skirta liepsnojančiam šių dviejų veikėjų ryšiui, itin šviesi ir žaisminga, leidžianti besišypsant lengvai įsijausti į vystomą siužetą. To siekti padeda ir Artūro Šimonio kurta scenografija, praplėtusi nedidelę teatro sceną.
Su nekantrumu tenka laukti antros dalies, tačiau, deja, ji virsta ta kita - tamsiąja - spektaklio puse. Ne todėl, kad joje vaizduojama pagrindinė veikėja jau visai kitokia - vis dar Paryžiuje, tačiau pavargusi, nusilpusi nuo nuolatinio neprivalgymo, nebenorinti tekėti už Moriso ir, svarbiausia, kamuojama nesibaigiančio tėvynės ilgesio. Bet todėl, kad ji, kaip spektaklio ašis, pasimeta ir į pirmą planą išnyra anksčiau buvę antraplaniai veikėjai, ir elegiškoji rašytojos portreto pusė lieka iki galo neatsiskleidusi.
Daug dėmesio skiriama tautinei dvasiai, tačiau scenoje rečiau pasirodant spektaklio gyvybę rankose laikančiai Liūnei, šios scenos tampa kiek dirbtinėmis vaiduokliškomis godomis.
Nepaisant to, A.Dilytės „Korektūros klaida“ - itin jautri, komiška ir dramatiška retro kelionė po bohemišką tarpukario Paryžių, už rankos vedant ekscentriškai lietuvių komiškos prozos pirmtakei (be to, dar ir žurnalistei ir vertėjai) L.Janušytei.
P.S. Tai buvo pirmas ir vienintelis L.Janušytės romano žanro kūrinys, kuriame ji aprašė ne tik skandalingą meilės romaną su juodaodžiu, bet ir aplaidų valdžios požiūrį į menininką ir kultūrą bei pasišaipė iš Kauno poniučių ir valdininkų. Nors po jo pasirodymo rašytoja buvo priversta palikti Rašytojų draugiją ir Žurnalistų sąjungą, kūrinys turbūt buvo vertas tokios aukos - tai beveik dokumentinis liudijimas, atspindintis tuometį tikrąjį visuomenės veidą ir griaunantis prieškario moters, kaip pasyvumo įsikūnijimo, stereotipą.
