Kai esi paauglys, ieškai žmonių, kurie viską žino ir iš šito savo žinojimo gali tave nuraminti, nepamatuotai, bet efektyviai pasakydami: viskas bus gerai. Kai paauglystė praeina, ieškai žmonių, kurie nieko nežino ir neapsimeta ką nors žinantys, nes supranti, kad pažado viskas bus gerai galiojimas baigėsi, ir negali būti jokių universalių vaistų nuo konkretaus tavęs paties ir konkretaus tavo gyvenimo.
Vis dėlto raminamąjį vaistą nuo gyvenimo mokykloje jau turime. Tai - aktoriaus, pradedančiojo dramaturgo ir režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Neišmoktos pamokos“ pagal jo paties pjesę, sumanytas kaip tekstų ir muzikos samplaika. Dvylikoje muzikinių/tekstinių atkarpų žiūrovui išdėstomos nerašytos mokyklos taisyklės ir pamokos, išmoktos ne pamokose.
Gyvai grupės „Colours of Bubbles“ atliekamas akustinis audinys čia įgauna reikšmingo svorio - muzikai tenka manipuliatyvioji funkcija: ji užpildo, iliustruoja scenų emocinę skalę ir tarsi suteikia pasakojimams kūną. Aktoriai scenoje veikia ne įsigyvenimo, bet reprezentacijos būdu, pasakodami aštuntokų istorijas iš valgyklos, koridoriaus, sporto salės, persirengimo kambario, fizikos kabineto ir kitų stichinių mokyklos erdvių. Ši reprezentacija apipina elementarias, atpažįstamas situacijas raiškia, vaizdinga literatūra, bet ji slopina gyvą žiūrovo reakciją. Tiesa, šį gyvumą kompensuoja ore tvyrantis indie roko koncerto pojūtis, tačiau dažnai norisi paprašyti aktorių leisti pasidaryti bent keletą išvadų pačiam, patylėti ten, kur kalbėti nebereikia, kur kalba kolektyvinė mūsų visų patirtis, atsinešta iš tais pačiais dažais dažytų šimtų mokyklų koridorių. Atrodo, kad dalį tekstų pakeitus dainomis ir leidžiant jaunimo auditorijoje itin populiariai grupei ne tik fonuoti, bet ir išartikuliuoti savo akustinę mintį, spektaklis įgautų daugiau paveikumo, jėgos.
Raminamojo vaisto vaizdinį renkuosi ne atsitiktinai: iš tiesų justi, kad spektaklio kūrybinei komandai nuoširdžiai rūpi paaugliai, šiandien išgyvenantys labiau ar mažiau košmarišką aštuntoko ar kitokio -oko sapną. Nors didžioji dalis šios raminamosios retorikos perteikiama išmintingai dėstant išmintį, savotiška „Mažojo princo“ lapės figūrą primenančia maniera, vis dėlto jauniesiems žiūrovams toks būdas nagrinėti pasaulį ir švelninti jo aštrius kampus, manau, yra veiksmingas ir, svarbiausia, guodžiantis. Kiekviena kruopščiai parašyta istorija išrišama happyendo pažadu, kas kartą metančiu nuorodą į reikmę dirbti su savimi ir priimti išorinius įvykius kaip negalinčius pasikėsinti į tikrąją tavo esmę, kuri slypi viduje ir yra neprieinama net didžiausiam šito miško plėšrūnui. Bet ar nėra taip, kad žvelgti filosofiškai galime tik į nelaimes, kurios mūsų neliečia? Ar iš tiesų dukart prievartos aktą patyrusi mergaitė gali turėti psichologinių jėgų mąstyti apie savo tikrąją gelmę ir metafizinę paslaptį?
Ryškiausia šito mokyklos miško jėga - aktorius Paulius Markevičius, užnešantis čia didžiausią, nors ir spektaklio formos stipriai apribotą vėją, turintis tą antgamtišką aktorystės gyslą ir kiekvieną žodį ištransliuojantis su vienokia ar kitokia „povandenine“ žinute. Lėta aktorės Gretos Grinevičiūtės tartis ir tarsi nuo viršum galvų kybančių mokyklinių suolų svorio susigūžusios Gretos Petrovskytės kūno motorika veikia kaip hipnozė, savo vidine ramybe kurianti kontrastą vyraujančiai roko koncerto, mokyklinio pasiutimo pajautai. Pats režisavęs ir dramaturgiją kūręs Aleksandras Špilevojus, regis, nepasiliko laiko savo vaidmens savasties ieškojimams, nes atrodo blankiausiai: vietose, kur būtinas gyvybingumas ir chuliganiškumas, jis yra vis tas pats nurimęs ir visame kame susivokęs, viskam nelyg akmuo atsparus seniai nebe aštuntokas.
Kad tūkstantasis knyginis faktas fucked us (Špilevojaus atrasta žaismė), kad jis neturi nieko bendra su gyvenimo tikrumu ir jo pamokomis, žinome visi. Todėl gerokai per tirštas rodosi moralo sluoksnis, kaip rūkas užgulantis spektaklio naratyvą. Šitą rūką pratrynus, galbūt labiau priartėtų tikrų istorijų siluetai, dabar liekantys tik atspirties taškais išsakyti vienaplanį sistemos vertinimą išreiškiančią poziciją. Juk mokyklos košmarai - tik vienas požiūrio taškas: čia įvyksta ir daugybė nuostabių, atveriančių dalykų, kurie duoda teigiamą kodą tolesniems -okų likimams.
Įdomu, kai spektakliai kalbasi. Karolio Vilko spektaklyje „Vaikystė“ išreikštai „aš nieko nesuprantu“ pozicijai „Neišmoktos pamokos“ oponuoja tam tikra visažinyste, išdėstančia savotišką veiksmų planą, kaip įveikti konkrečios - mokyklinės - realybės siaubą. „Vaikystėje“ užgniaužtų vidinių demonų nasrai tik eksponuojami, o analizuoti jų kilmę, pasekmes ir universalumą paliekama žiūrovui. Matų suvokti tikrovei ieško ir to paties Pauliaus Markevičiaus „Dalykai“ („Meno ir mokslo laboratorija“), į žmogaus egzistenciją žvelgiantys iš kvantinės fizikos (kurią, ko gero, išmanė ir Špilevojaus fizikos profesorius) perspektyvos. Ir „Dalykai“, ir „Vaikystė“ savo chaotiška teatrine medžiaga vieną po kito užduoda klausimus, iš kur, į kur, kodėl ir kaip mes judame. O „Neišmoktos pamokos“, atvirkščiai, mėgina pateikti atsakymus. Kol „Vaikystė“ savo idėjine potekste klausia kas čia yra, kol „Dalykai“ svarsto, kaip čia yra, „Neišmoktos pamokos“ atsako: yra taip.
Kai kas nors tvirtina, kad gyvenime yra taip, visada kyla įtarimas. Vis dėlto paauglių tikrovėje, ko gero, būtent atsakymai rezonuoja stipresnius virpesius, nes klausimai ir taip juos bombarduoja iš kiekvieno kasdienybės kampo. Todėl galiu lažintis, kad spektaklyje laisvų vietų nebus tol, kol jį pamatys absoliuti dauguma dabar mokyklos valgyklose arbatos ir bandelės diskotekas stebinčių moksleivių: šiam tiksliniam segmentui skirtų spektaklių lietuviško teatro rinkoje nėra daug, tad džiaugtis norisi už visus, besiryžtančius kurti jaunimui svarbiomis temomis ir patrauklia forma. O kai tamsus miškas pilnas spalvotų burbulų, į jį traukia ne vien žvėrys...