Žengti pirmyn, bet visgi atgal

Kamilė Žičkytė 2016-12-08 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Žengi į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, o regis, įžengi atgal - į vaikystę. Savaitgalį vykusios premjeros vaikams „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ proga teatro fojė atidaryta grafikų, knygų iliustratorių ir dailininkų Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda. Dar neprasidėjus spektakliui imi ir nugrimzti prisiminimuose - tai piešiniai iš vaikystės. Neskaičiuoju, kiek mūsų esame vartę žurnalo vaikams „Genys“ puslapius ar varstę vaikų kavinės „Nykštukas“ duris, kiek valandų praleidome gyvendami magiškuose Birutės Žilytės iliustracijų pasauliuose. Grafikė Birutė Žilytė už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams praeitais metais tapo nacionalinės meno ir kultūros premijos laureate. Praėjus metams, fantastinis menininkės pasaulis atgimė Nacionalinio teatro scenoje. Spektaklio pagal stebuklinį Jono Basanavičiaus pasakojimą režisierius - Jonas Tertelis.

Jonas Tertelis - kino, teatro ir video filmų režisierius, kurio teatrininis debiutas įvyko dalyvaujant „Menų spaustuvės“ inicijuojamame projekte „Atvira erdvė'14“, jis buvo „YesMoonCan“ spektaklio pjesės autorius, aktorius ir režisierius. Drąsu? Taip! Kaip videomenininkas, Jonas Tertelis yra dirbęs su Vidu Bareikiu spektakliuose „Mr. Fluxus arba Šarlatanai“ (NO THEATRE, 2012), „Kovos klubas“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2012), „Nematomi monstrai“ (NO THEATRE, 2013), „Kaligula“ (NO TEHATRE, 2014), „Euro Vizija“ (Latvijos nacionalinis teatras, 2014). Lietuvos nacionalinio teatro didžioji scena - iššūkis ir jau patyrusiam režisieriui. Ko šįkart tikėtis žiūrovui? Turint tokios įvairialypės vizualaus meno kūrimo patirties ir drąsos, Jonui Terteliui įprasto spektaklio pristatyti ir nepavyksta: „Kaulinis Senis...“ - Lietuvos žiūrovams gurmaniškas vizualinis teatro vyksmas, seansas ne tik vaikams.

Jonas Tertelis pasakos inscenizacijoje, kurią pats ir parašė, nebando supaprastinti painaus siužeto: kova dėl paskutinio grūdo - išsikerojusi per kelias karalystes, gyvenimus, realųjį bei magišką pasaulius, - išsitęsia, prailgsta, bet niekaip nesibaigia. Ir jei vaiko akyse istorija pasakoja „apie jaunuolį, kuriam reikėjo praeiti tris išbandymus ir mergaitę, miško baubus, gulbes, Kaulinį Senį ir geležinį kalną“ - tiek jau to. Įvykių vingiuose ir personažų transformacijose klaidžiojatiems žiūrovams keltas kitas iššūkis. Gabūt jiems ir nereikia sekti veiksmo, o tik mėgautis Manto Bardausko kurtų projekcijų, spalvų, Birutės Žilytės iliustracijų detales atspindinčių ryškių Sandros Straukaitės kostiumų, Vestos Grabštaitės choreografijos ir Gintaro Sodeikos muzikinių kompozicijų derme, meditatyvia ir pasakiška atmosfera? Būtent šių elementų visuma ir traukia dėmesį, suteikia vertę spektakliui.

Be gėrio nebūtų blogio ir atvirkščiai. Be aktorių nebūtų ir spektaklio. Ar aktoriai čia pasakoja istoriją, ar yra tik smulkūs spektaklio visumos elementai? Neįprastas spektaklis reikalauja savito vaidybos būdo. Atsisakyta psichologizmo, bet vaidybinės vienybės ir nuoseklaus pasakojimo nėra. Vieni aktoriai apatiškai „atlieka“ tekstą ir judesius (masuotė), kiti - Žygimantės Elenos Jakštaitės Mergelė, Gedimino Rimeikos Bernelis, ypač Povilas Budrys, vaidinantis iš pykčio pamėlusį Kaulinį Senį ir Rytis Saladžius - Žmogystą (istorijos antipodai) - karikatūriškai ir ryškiai spalvina savuosius personažus. Ar tokie teatrinės mokyklos ir aktorinės patirties skirtumai?

Preciziškas projekcijų, apšvietimo, choreografinių elementų ir milžiniškų scenografės Paulės Bocullaitės butaforinių kalvų trajektorijų tikslumas bei kiti „techniniai“ spektaklio aspektai šįkart pasiglemžė režisieriaus dėmesį. Jonas Tertelis sukūrė teatro ir kino principais grįstą pasaulį, kuriame gera būti. Žiūrovui, bet ne aktoriui. Galbūt režisieriui pritrūko laiko, tačiau aktoriaus funkcija ir spektaklyje vis dar lieka neaiški. Jei aktoriaus užduotis - būti scenoje ir papasakoti istoriją, tuomet režisieriaus - jam padėti. Ir išsisukinėti negalima.

„Kaulinis Senis...“ priminė danų režisierės Kirsten Dehlholm tame pačiame teatre pastatytą spektaklį „Kosmosas+“, kuris 2014 metais buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi geriausio spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje. Abu šie spektakliai - nauji meno reiškiniai, nepavaldūs įprastiems spektaklių vaikams atlikimo, suvokimo ir vertinimo kriterijams. Žiūrovas gali likti abejingas tekstui, bet ne spektaklio visumai. „Kosmosas+“ užburia galaktikų, žvaigždžių ir planetų didybe, „Kaulinis Senis...“ - lietuvių liaudies mitologija, burtais, prakeiksmais ir būtybėmis. Abu spektakliai - apie transcendentinius pojūčius, apie tai, ko sava akimi nematome, bet galime įsivaizduoti. Apie šiurpą keliančias baimes ir svajones. O fantazija juk amžiaus neturi.

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.