Lietuvos rusų dramos teatro „#tevyne“ žadino smalsumą dar prieš premjerą. Spektaklio-diskusijos idėja atrodė labai intriguojanti. LRDT itin dažnai statomi statiški, literatūriniai kūriniai. Čia nuolat žiūrovus užgriūna žodžių lavina, kurią palydi tik labai vangus veiksmas ir aukštybėse vos šviečiantys lietuviški subtitrai. O „#tevyne“, nors žodžių pliūpsnių ir nežadėjo išvengti, suteikė vilties, kad jie bus gyvi, pulsuojantys ir aktualūs. Šiame spektaklyje, režisuotame latvio Georgijaus Surkovo, LRDT aktoriai dalinosi savo mintimis apie šalį, kurioje jie gyvena. O kad šios mintys nebūtų pernelyg padrikos, buvo pasikviesta ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, lyg ir turėjusi supinti iš aktorių prisiminimų, nuomonių, filosofinių-poetinių pamąstymų darnų spektaklio tekstą.
Taip, greičiausiai šis darbas iš aktorių pareikalavo daug drąsos ir atvirumo. Veikiausiai kūrybinis procesas šiai komandai buvo gana naujas ir įdomus. Gali būti, kad šie kūrėjai dabar vienas kitą, gal net ir pačius save pažįsta kiek geriau. Galbūt net pasikeitė jų santykis su rusais, Rusija, lietuviais ir Lietuva arba rusais Lietuvoje...
Vis dėlto šis dviejų dalių kūrėjų pamąstymas pasirodė ne toks jau ir atviras. Nors ir kalbėta be galo daug, regis, taip nieko ir nepapasakota. Užgriebta čia praktiškai viskas: vaikystės prisiminimai, požiūris į istoriją bei atmintį, nostalgija (nes anksčiau buvo geriau), namai, šventės, kulinarija, mėgstamos-nemėgstamos vietos ir t.t. Rodos, išsakyta ir užrašyta viskas be jokios atrankos. Ir visai nesvarbu, turi tai ką nors bendra su tėvynės tema ar ne. „Juk tėvynė - tai aš, - regis, bando pasakyti kūrėjai, - o aš tai juk viskas, kas tik yra mano galvoje.“ Žinoma, kai visko tiek daug, giliau pažvelgti į kokią nors problemą praktiškai neįmanoma. Juk vos išsakius tai, kas pirmiausia ateina į galvą, galima pereiti prie ko nors kito ir su tokiu pačiu pliurpalams būdingu lengvumu kalbėti toliau, taip tikrosios atvirumo šerdies, kažkokios esminės problemos ir nepasiekus.
Nors „#tevyneje“ medžiagos daug, nėra už ko užsikabinti. Viskas atrodo vienodai svarbu: atskiri pasakojimai turi savo pavadinimus, savo istorijas ir iliustratyvų paveikslėlį galinėje scenos projekcijoje (dailininkės - Dacė Sloka, Sintija Jekabsone). Pati spektaklio forma, kaip kokio suneštinio baliaus, labai laisva: kartais tai pokalbis, kartais monologas, repas, daina, antireklama, vaidybos ar režisūros etiudas... Pradėję nuo vaikystės, kūrėjai traukia prie suaugusiųjų gyvenimo, o galiausiai, išsakę visas savo mintis apie vieną ar kitą žodį, viską baigia teatriniu vaizdeliu - nenusisekusiais Naujaisiais metais su atkeliaujančiu Seniu Šalčiu ir pasenusiomis, niekam nereikalingomis jo dovanėlėmis.
Deja, bet ne viskas, kas yra nuoširdu, verta dėmesio. O dokumentiniais pasakojimais paremtai dramai pirmiausia reikalinga labai tiksli tema ir įdomūs pašnekovai. Iš tiesų būtų labai įdomu sužinoti, kaip jaučiasi rusai, o ir kitų tautybių žmonės, gyvenantys Lietuvoje, ir LRDT aktoriai, susiklosčius tinkamoms sąlygoms, veikiausiai apie tai galėtų papasakoti. Dabar šia tema, rodos, taip ir nebuvo pasakyta nieko. Tesužinojome, su kuo LRDT aktoriams pirmiausia asocijuojasi tam tikri labai jau abstraktūs žodžiai: tėvynė, namai, istorija, meilė... Bet kad tokios abstrakcijos suskambėtų, mažų mažiausiai reikia būti jau gerokai pažengusiu filosofu. O iš aktorių lūpų daug įdomiau būtų išgirsti ne padrikas nuomones apie žmogaus gyvenimą, o, pavyzdžiui, tai, ką reiškia dirbti Lietuvos rusų dramos teatre. Kiek šioje konkrečioje vietoje aktoriams tenka susidurti su skirtingų tradicijų, skirtingų tautybių, skirtingų kalbų atstovais ir kokių dėl to iškyla problemų.
