Atšilus klimatui, Lietuvoje vis rečiau galima pasimėgauti pūga. Nors ir sukelia nepatogumų, ji leidžia patirti tikrą žiemą, gėrintis baltai tviskančiu šalčio estetiniu grožiu. Regis, jau nė nesitikime, kad metų sandūros šventes galima pasitikti be balų ir purvo. Jei taip nutiktų ir šiemet, pūgos verta ieškoti Kauno valstybiniame lėlių teatre, kur pūga siautėja naujausiame Agnės Sunklodaitės režisuotame spektaklyje „Pūgos durys“.
Kitoks daugeliu prasmių
Svarbu pabrėžti, kad spektaklyje pūgos pasakojama pasaka yra nepanaši į kitas žinomas pasakas nei savo forma, nei turiniu. Ypatingas jau pats siužeto pagrindas - spektaklis pastatytas pagal poeto Rimvydo Stankevičiaus parašytą eiliuotą kūrinį tokiu pat pavadinimu lietuvių mitologinių sakmių motyvais (knyga išrinkta geriausia 2014 m. poezijos knyga). A.Sunklodaitė itin subtiliai scenoje perteikia šį poezijos kupiną susitikimą su šiuose tautosakos kūriniuose egzistuojančiomis mitinėmis būtybėmis.
Spektaklyje juntamas esminis režisierės kūrybos bruožas - į kiekvieną spektaklį pažvelgti visiškai nauju žvilgsniu, pajaučiant giluminius dramaturginės medžiagos sluoksnius ir išgryninant savąjį požiūrį.
Šį kartą ji atsisako pernelyg buitiškai realistinės stilistikos, atpažįstamą tikrovę maišydama su sapniška erdve. A.Sunklodaitė į mažąjį žiūrovą žvelgia itin pagarbiai, lyg šiame teatriniame dialoge jie būtų lygiaverčiai pašnekovai. Vaikus spektaklis pagauna. Jis ir nėra lengvai sukramtomas it kokia braškėmis kvepianti rožinė kramtomoji guma, tačiau vaikiškas smalsumas veda link visaverčio jo skonio potyrio. Ir netgi būtų sunku pasakyti, kurie įvykiai jiems yra sunkiau suvokiami - pagrįsti priežasties ir pasekmės dėsniu ar burtų pasaulio taisyklėmis. Pastarieji, regis, mažiesiems žiūrovams yra gana artimi ir suprantami, panašūs į vaikystėje natūraliai lakios vaizduotės sukeltus vaizdinius, mamai ar tėčiui prieš miegą skaitant pasaką ar žaidžiant vienumoje.
Ne tik vaikams
Spektaklis skirtas vaikams, tačiau jis turėtų būti vienodai įdomus visiems šeimos nariams. Jis nenuspėjamas, intriguojantis, patrauklus akiai ir nevaikiškas įprasta šio žodžio reikšme.
Vaikišku jį būtų galima įvardyti minėtos vaizduotės laisvės prasme. Kada mes, suaugusieji, vis mąstydami apie finansinius rūpesčius, stabtelime bent akimirką, pakeliame akis į dangų ir išgirstame žemyn krintančios snaigės ar besileidžiančio klevo lapo menamą sakmę?
Spektaklis suteikia puikią galimybę kartu su mažąja karta atsiplėšti nuo žemiškų problemų, o jam pasibaigus - į jas pažvelgti visai kitu žvilgsniu. Spektaklis įrodo, kad ne tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų, bet ir atvirkščiai. Tai itin išryškėja santykyje tarp spektaklio ir vaikus atlydėjusių mokytojų: kai kurios jų (tikrai nesinori absoliutinti) išėjusios iš salės sunerimusios nenori patikėti, kad tai vienos dalies spektaklis. Apie ką jos kalbėsis su vaikais važiuodamos namo? Ar iš viso apie tai kalbėsis?
Prisiliesti prie tautosakos
Režisierės siekis meninės kokybės bei originalumo juntamas ir kalbant apie spektaklio struktūrą. Meniškumu persisunkusiame kūrinyje griaunama įprasta vaikams skirtų spektaklių sudedamųjų dalių seka. Čia speigo į malūną atginti personažai pasakoja savo istorijas, neatsiejamas nuo laumių užkeikimų ar gamtos stichijų rūstumo. Ir tik vienas Medkirtys į malūną, kuriame gyvena jo savininkas žvejys su žmona laume ir dukterimi, atklysta sąmoningai siekdamas pasisavinti laumių turtus.
Kaip situacija išsprendžiama ir ko galima iš šios istorijos pasimokyti, papasakojama žodžiu spektaklio pabaigoje. Visas veiksmas ir esminis nuotykis vyksta klausantis Duobkasio, Moters su kūdikiu ant rankų ir Žemdirbio istorijų, kaip tam tikras prisilietimas prie lietuviškos tautosakos lobyno.
A.Sunklodaitės sceninė poezija nė kiek nenusileidžia literatūrinei. O ją kurti scenoje gelbsti dailininkės Giedrės Brazytės kurta scenografija ir lėlės. Scenoje esančios dekoracijos ir objektai itin funkcionalūs. Čia vienas daiktas gali virsti kitu: šaukštai ir šakutės - kryžiais, sniegas - miltais ir t.t.
Scenoje skleidžiasi R.Stankevičiaus kūrinyje taip pat išryškinti tamsieji elementai - žmonių blogi poelgiai, dažniausiai sukelti nežinojimo, ir jų neharmoningas santykis su gamtos dvasiomis. Bet spektaklio kūrėjai sako, kad nereikia bijoti laumių, vėjo ar pūgos, o reikia juos pažinti, su jais susidraugauti. Ir kad nereikia viso to slėpti nuo vaikų po devyniomis spynomis. Priešingai, kaipgi kitaip galima norėti skleisti šviesą ir gėrį nepažinus to, kas yra to opozicija?!
Kažkur (ne)matyta?
Daugelį pavidalų įgyja ir scenos centre esanti apvali tuščiavidurė konstrukcija - keičiant jos poziciją erdvėje, ji yra ir malūno girnos, ir stalas, ir sūpuoklės, ir ledo luitas, ir dar kitos paskirties objektas.
Tiesa, G.Brazytė panašią daugiafunkcę rato pavidalo dekoraciją prieš penkerius metus panaudojo ir Ewos Piotrowskos režisuotame spektaklyje „Alisa stebuklų šalyje“. Tik pastarajame būta didesnės ir platesnės laikrodžio ciferblatą vaizduojančios konstrukcijos, o „Pūgos duryse“ ant grandinių kabantis vienspalvis baltas ratas gali pakilti, nusileisti ar nušvisti iš vidaus.
Tai būtų galima interpretuoti kaip savireflektyvų (ne)sąmoningą žvilgsnį į savo pačios kūrybą, dailininkei išgryninant savo kūrybinius bruožus. Savianalizė jau tapo neatsiejamu šiuolaikinio teatro bruožu. Visa tai neatrodo naujai: nori ar ne, iš atminties vis šmėkšteli panašų ratą ridenantis, po jį landžiojantis ar vėliau ant jo arbatą gurkšnojantis Kiškis iš Alisos stebuklų pasaulio.
Lėlės ir žmonės
Dar vienas išskirtinių spektaklio bruožų - aktorių vaidybos (vadinamojo gyvojo plano) ir lėlių darni sintezė. Kauno valstybinio lėlių teatro trupės aktorių įkūnyti personažai papildo lėles, ir atvirkščiai, tačiau vienas kito neužgožia, jungiasi į lygiavertį dialogą.
G.Brazytės kurtos lėlės spektaklyje pasirodo skirtingų dydžių ir valdymo technikų. Tai žiūrovą verčia stebėti ir analizuoti sceninį reginį, o ne atpažinus kažkurį tipažą su savu charakteriu mintimis keliauti toliau prie kitos iš anksto nuspėjamos scenos.
Spektaklio poetinė plotmė vertusi ieškoti tokios pat sceninės kalbos ne tik režisierę, dailininkę, bet ir aktorius. Pūga praveria duris ne tik į lietuvišką aukštąją mitologiją, bet ir aktorių - Laimos Strazdauskienės, Indrės Taločkaitės, Mindaugo Ancevičiaus ir Remigijaus Endriukaičio - kūrybinį potencialą.
Poetiniame naratyve jie jaučiasi gana laisvai ir valdydami lėles, ir vaidindami pagal dramos teatro principus. Tik čia reikėtų pažymėti, kad spektaklyje labiau gilinamasi ne į veikėjų sociopsichologinius bruožus, o į jiems nutikusius įvykius gaubiantį paslaptingumą, į jų individualų santykį su mįslinga gamtos pajauta. Turima aktorių patirtis leidžia šį santykį paversti įdomiu ir patraukliu mažajam žvilgsniui.
Ypač nepamirštamą įspūdį palieka charizmatiškas M.Ancevičius ir jo kurti Žemdirbio ir Medkirčio vaidmenys. Spektaklyje vaidina ir dramos teatro estetikos plotmei sustiprinti pakviestas Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) aktorius Henrikas Savickis. Deja, šį tikslą įgyvendinti pavyksta ne visai sėkmingai. Susidaro įspūdis, kad aktorius atsiduria ne visai savo vietoje, nesuradęs raktinių lėlių teatro sceninės, o dar ir asociacijų bei metaforų kupinos poetinės kalbos žodžių. Jo vaidyba įžemina spektaklį ir iš esmės menkai kuo skiriasi nuo tos, kuri dominuoja NKDT repertuaro spektakliuose.
Dar norėtųsi pagirti kompozitorių Deividą Gnediną už poetinę atmosferą, svariai padedančią kurti muziką, bei Rimą Sakalauską, už spektakliui šiuolaikiškumo suteikiančias vaizdo projekcijas.
A.Sunklodaitės „Pūgos durys“ nuvelka nuo poezijos, kaip nuobodaus ir neįdomaus grožinės literatūros žanro, negatyvų šydą ir veikia kaip vidinės kultūros edukacinė priemonė, užtikrinanti tauresnį būsimų kartų požiūrį į save patį, į šalia sėdintį draugą, artimuosius, kaimynus, miestą, savo šalį ir visą pasaulį.
