Spalio 29-ąją Kauno dramos teatro Ilgoji salė pavirto akmenine Henriko Ibseno tvirtove - čia pristatytas režisierės Monikos Klimaitės spektaklis „Kai mirę nubusim“. Sunku sutvardyti jaudulį, užplūstantį kiekvieną sykį apsilankius šioje salėje, - reikia pripažinti, jog Lietuvoje tokių teatro erdvių tragiškai trūksta. Sunkiai įsivaizduojama vieta, kurioje geriau pritiktų tokie spektakliai kaip Rolando Kazlo „Palata“, ir ši Klimaitės interpretacija be Ilgosios salės taip pat netektų šiaurietiškos magiškos atmosferos galimybės. Vos įsipatoginus savo vietoje ir geriau apsidairius po scenovaizdį, kyla keistų aliuzijų į daugelį prieš tai matytų spektaklių - ar pilkas, monochromiškų tonų scenovaizdis netampa savotiška mada Lietuvos teatro scenografijoje? Statika. Daugeliu atveju (žinoma, priklausomai nuo naudojamos butaforijos) pirma mintis, pirmosios psichologinės sąsajos atsidūrus tarp tokių spalvų yra kaip tik statiškumas. Ir Klimaitės spektaklis (kaip, beje, ir pati Ibseno pjesė) - statiškas, suakmenėjęs. Pagrindinis personažas Rubekas (akt. Dainius Svobonas) taip pat įstrigęs savo laikiškume, kuriame tiesiog nebeišsitenka, - tai slegianti praeitis, netenkinanti dabartis, miglotos vizijos apie ateitį. Tokia ir Ilgoji salė su stūksančiomis butaforinėmis uolienomis, čia pasirinktomis ne be reikalo: Rubekas, žymus skulptorius, nostalgiškai vis prisimena savo svarbiausią kūrinį. Per salės langus, iš koridoriaus, nuolat pakaitomis sklinda ryški šviesa - žalia, mėlyna, kartais raudona, ir kaip tik apšvietimą galima pavadinti svarbiausiu spektaklio elementu, kuriančiu bent kiek ibsenišką magijos atmosferą. Perspektyviam kompozitoriui Tadui Žukauskui pasisekė mažiau - muzika spektaklyje neatlieka svarbaus vaidmens - tai veikiau smulkus (naujo veiksmo įžangoms talkinantis) elementas.
„Kai mes mirę nubusim“ - paskutinė rašytojo drama, gana asmeniškas, jau brandaus amžiaus sulaukusio žmogaus praėjusio gyvenimo ir jame padarytų pasirinkimų apmąstymas. Tai skausmingas kūrinys apie menininko pradą žmoguje, nesuvaldomą kūrybinę energiją ir jos destruktyvią galią žemiškiems ir žmogiškiems kūrėjo troškimams. Būtent menininko išgyvenimų ir įstrigusios būties problematika spektaklyje tampa pati esmingiausia, tai ašis, aplink kurią sukasi jau ir meilės, laisvės, veržimosi priekin potemės. Nieko keista, kad čia turi būti išskirta Svobono asmenybė - jis Rubeko personažui suteikia papildomos rimties, susitelkimo ir kartu tik menininkui būdingo abejingumo - abejingumo visam buitiškajam, žemiškajam pasauliui ir jo rūpesčiams. Giliu ir rimtu balsu subtilus Svobono personažas praneša: „Neištversiu to skurdaus gyvenimo...“ Tačiau ištrūkti iš žemiškojo gyvenimo gniaužtų į taip trokštamas aukštybes Rubekui sekasi gerokai sunkiau - net sutikęs savąją mistiškos auros apsuptą mūzą Irenę (akt. Eglė Grigaliūnaitė), jis dar ilgai nesiryžta nutraukti saitų su nemylima žmona. Rubekas - savotiškai sartriškas personažas, kurio laisvės galimybę aptemdžiusi atsakomybė, susijusi su kitais žmonėmis. Jis - klystantis, klaidinantis kitus, norintis, bet sunkiai išdrįstantis, todėl... šitoks žmogiškas. Kadaise įskaudinta ir dėl meno kūrinio išnaudota mūza Rubekui uždeda kryžių - kaltę už sunaikintą tapatybę. Netgi dar daugiau. „Tu iščiulpei iš žmogaus sielą dėl meno kūrinio“, - kartoja ir kartoja jam mylimoji. Nežinia, ar tokie buvo pačios režisierės troškimai, tačiau tik kūrėjui būdingi potyriai šiame spektaklyje nuskamba garsiausiai, aršiausiai, o svarbiausia - aistringiausiai. Tu paprasčiausiai... patiki. Tačiau Grigaliūnaitės vaidyba neperžengia tam tikrų barjerų, nesuspindi jos personažas ir ta ibseniška aura, o pati Irenė lieka stovėti ant žemės. Todėl meilė šiame spektaklyje netenka metafizinio lygmens. O gal tai mes, pavargę šių dienų teatro lankytojai, jau tampame tikrais kraujasiurbiais, kurių nuoširdus jausmas scenoje nebenustebina ir galbūt net... nebedomina. Tačiau išlikti aktorės vaidybai abejingas negali tuomet, kai kerštinga moteris staiga atsiveria, transformuojasi į tikrą, sunaikintą, dvasiškai mirusią būtybę... Rodos, pasikeičia netgi aktorės laikysena, kaip dūmas išgaruoja ir eisenos katiniškas klastingumas. Paslaptį ir irealumo pojūtį spektaklyje bent kiek išlaiko paslaptinga juoda moteris su gobtuvu, kaip šuo sergstinti Irenę. Ji atsiranda ir pranyksta kaip giltinė, kaip mirtis, kaip šešėlis, ar tamsioji pačios Irenės pusė. Deja, tačiau vertinant kitais aspektais, simbolinės mistinės erdvės beveik nebelieka - arba, galima sakyti paprastai: tiesiog ne itin sėkmingai sukurta spektaklio dvasia. O už pusę to mistikos įspūdžio, kurį galbūt patiri, dėkoji Ilgajai salei, jos netradiciškumui. Paradoksalu, pasąmoningai išplaukia prisiminimas apie anapusinio pasaulio atsivėrimą čia pat, bet prieš keletą metų, kai tas pats Svobonas Kazlo „Palatoje“ įkūnijo Juodąjį vienuolį. Manau, žiūrovas tada ne protu suvokė, o tik intuityvia pagava kartu su aktoriumi pakliuvo į žmogiškai akiai nematomą, metafizinį pasaulį ar bent jau atsidūrė ties jo riba.
Kuo vis dėlto spektaklis išskirtinis, kada kūnas čia eina pagaugais ir kur tas kertinis akmuo? Aistra ir beviltiškumas, kovinga menininko dvasia ir gaivališkas, beveik laukinis pašaukimas kurti. Kurti, kurti ir dar kartą kurti. „Suteikti akmeniui gyvybės“, nors pati kūrėjo asmenybė, kaip sako Irenė, „lavonų krūva“. Ir tai veda į aklą asmenybės dualizmą, skausmingai skylama į dvi - menininko ir žmogaus - būtybes ir pastaroji pajuda atstu nuo žmogiškumo. Kaip ilgas bagažas kaupiasi įskaudintos ir paliktos moterys, kaupiasi ir netinkami sprendimai - užgyventa vila ir namas sostinėje. O iš tiesų reikėjo tik kopti į kalno viršūnę... Bet vargu ar galima teigti, jog režisierei labai rūpi moralės tema. Ji, antrindama Ibsenui, nesiima smerkti ir dailinti - žmogus, o ypač menininkas, vertybiniu požiūriu klysta nuolat. Tačiau už tai sumokama didžiausiomis sumomis - savo ir kito prarastu gyvenimu bei laisve. O kai nusprendi viską atitaisyti, galbūt nė nepastebi, jog iš tavęs paties jau telikusi... marmuro skulptūra.
Spektaklis pirmąjį pusvalandį slegiančiai monotoniškas. Tačiau tokį Rubeką mes ir sutinkame pjesės pradžioje - nei pirmyn, nei atgal. Asketiška estetika, asketiškas, psichologizuotas Ibseno realizmas - tai atrasti Ilgojoje salėje žiburio neprireiks. Salė tarsi pripildyta šiaurietiško slogumo, dvasios sunkumo, net veikėjų kalba, kurioje taip norisi bent lašo poezijos, labai retai atitrūksta nuo žemės... Poezijos bus, tačiau reikės sulaukti, kai Rubekas ir Irenė kalbėsis apie jo gyvenimo kūrinį, gyvenimo skulptūrą, įvardijamą kaip „jų kūdikį“. Potekstėje gali įskaityti: vieninteliai iš tiesų poezijos verti šio pasaulio dalykai - kūrėjo polėkis ir neišsipildžiusi meilė. Nors kadaise ir buvęs novatorius, šiandien Ibsenas nebekvepia avangardu, todėl režisierės sprendimas atvesti XIX a. rašytoją į šių dienų sceną tokiu klasikiniu, netgi tradiciniu pavidalu, atrodo diskutuotinas. Galbūt tai galima paaiškinti Klimaitės pagarba kūrėjui, galbūt naivu tikėtis, kad visi režisieriai bus koršunovai ir klasikai ieškos šiuolaikinio rūbo. Tačiau Oskaras Koršunovas lietuviškoje scenoje - puikus klasikos aktualizavimo orientyras, ir jo pavyzdys turėtų šį tą sufleruoti jaunai, švarių vandenų ieškančiai kūrėjai. Nors pagarba autoriaus idėjoms ir atrodo efektingai, bet pagrįstai iškyla klausimas - koks iš tiesų yra pačios režisierės indėlis ir kur spektaklyje pasireiškė josios, o ne Rubeko kūrybiniai impulsai? Kodėl netgi formalieji spektaklio aspektai, kad ir pagirtinai asketiški, spektaklio neapgaubia, palieka tarsi nuogą? Nenoromis peršasi mintis, kad tik aktorius Svobonas ir jo Rubekas iš lėto, už rankos veda žiūrovą ir patį spektaklį priekin.
