Lapkričio 5 ir 6 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko šis tas nuostabaus ir kartu liūdno - buvo parodytas lenkų režisieriaus, choreografo, performerio Wojteko Ziemilskio „Nowy“ teatre Varšuvoje sukurtas spektaklis „Vienas gestas“, tik ir taip gan nedidelėje salėje žiojėjo daug tuščių vietų. Visuomet nesmagu (lyg prieš kūrėjus, lyg prieš organizatorius) dėl neužpildytos salės, apima toks nepaaiškinamas svetimos kaltės, o šįkart užplūdo dar ir svetimo praradimo, jausmas. Teatras festivaliais gerokai atsilieka nuo kino, tad ir progų pamatyti užsienio teatro kūrėjų darbus dar ilgai bus kaip ir iki šiol - mažai. Dėl to kiek ir apmaudu, jog svečių spektakliai nusėda nepamatyti, o dar apmaudžiau, kai svečiai tokie ypatingi. „Vienas gestas“, kaip ir prieš daugiau nei penkerius metus per Naujosios dramos akciją Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje matytas to paties W. Ziemilskio „Mažas pasakojimas“, įsirėžė kaip stiprus teatrinis išgyvenimas - nesumeluotas, intymus, vienas kitą papildančių dokumentinio pasakojimo, performanso, judesio, įvairių medijų derinys. Per susitikimą su kūrybine grupe teatro kritikas ir diskusijos moderatorius Vaidas Jauniškis sakė, kad spektaklio premjera rugsėjo pabaigoje Varšuvoje įvyko Tarptautinės kurčiųjų savaitės metu, tačiau pats režisierius to nežinojo, tai būta paprasčiausio atsitiktinumo. Spektaklis nebuvo kurtas kokiai nors specialiai kurčiųjų integracijos programai, jis nėra vien socialinis ar edukacinis gestas. Kaip sako pats režisierius, tai veikiau bandymas kalbėti apie visiškai kitokį tarpusavio supratimo būdą, drauge tai ir susitikimas su daugeliui mums nepažįstamos kalbinės terpės atstovais. Ar girdime vien ausimis? Kokias pasaulio ribas brėžia gestų kalbos ribos?
Spektaklio pradžioje, nepraėjus nė dešimčiai minučių, moteris (Jolanta Sadłowska) scenoje paima į rankas kamerą ir atgręžia ją į salę. Scenos gilumoje kabančiame ekrane lyg per miglą pasirodo pirmose eilėse sėdinčių žiūrovų veidų kontūrai. Jie neryškūs, vargiai atpažįstami, tačiau tuose tamsiuose, išplaukusiuose kadruose gali pamatyti daugiau, nei leidžia prasta vaizdo kokybė. Nes žvelgi ne visai (ne vien) akimis - kelių minučių spektaklio vyksmo (nors „vyksmas“ čia netikęs žodis, veikiau „buvimo spektaklyje“), jo kitokios nei įprasta tylos pakanka, kad atsivertų visi juslių vožtuvėliai, imtų stipriau pulsuoti smegenys, jautriau plakti širdis. Jau kur kas vėliau šį pradžios momentą prisimenu, kai kita spektaklio herojė (Marta Abramczyk), rodydama jai implantuotą girdėjimo įtaisą, pasakoja, kaip sunku ir nepaprasta buvo prie jo priprasti, koks neaiškus, triukšmingas, varginantis pasirodė pasaulis, kuris, iki šiol tylėjęs, staiga ėmė ir prabilo. O juk kurtieji pasaulį girdi ir tyloje, tik kitaip, savaip, ypatingai. Kaip neryškiame vaizde ūmai pamatai detales, taip negirdimas pasaulis „prabyla“ kitokiais ženklais, tereikia pradėti juos pastebėti, skaityti.
Toks kameros atgręžimas į žiūrovą yra ir scenoje esančių bei į juos iš salės žiūrinčių suartinimas. Niekuo pernelyg neoriginalus, nenaujas, tačiau šiuo konkrečiu atveju labai paveikus. Juk dokumentiniame spektaklyje keturi jo herojai iš tiesų ne vaidina, o pasakoja apie save, tad ir vadinti juos aktoriais būtų neteisinga. Šis trumputis žiūrinčiojo ir žiūrimojo sukeitimas vietomis tik parodo - švelniai, ne primygtinai, - kaip nejauku tiesiog būti savimi, kai į tave nukreipta tiek akių. Tik po spektaklio, per susitikimą su kūrybine grupe paaiškės, kad kurčiuosius tai paprastai trikdo kur kas mažiau nei girdinčiuosius, mat jie įpratę, kad į juos nuolat žiūrima - norint suprasti negirdintįjį, reikia stebėti jo rankų judesius, kūno plastiką, ekspresyvią mimiką.
Dokumentinių spektaklių pas mus nėra, gal todėl ir žiūrovas jaučiasi kiek sutrikęs nesuprasdamas, ko iš tokio kūrinio galėtų tikėtis. Prisimenu ir kitą dokumentinio teatro spektaklį, rodytą šių metų „Sirenų“ festivalyje, į kurį žiūrovai taip pat rinkosi vangiau nei į kitus programos spektaklius. Gal į scenoje esančius tikrus, nevaidinančius žmones žiūrėti kur kas nesmagiau? Šis stebinčiųjų ir veikiančiųjų scenoje susitikimas yra be galo intymus aktas, tarsi savotiška išpažintis, o klausyti išpažinties, ir dar taip visiems būriu, sutikite, ne visada lengva. Tačiau dokumentinis teatras, priešingai nei dokumentinis kinas, neįsileidžia žiūrovo į natūralią spektaklio herojaus gyvenimo aplinką (na, nebent tas herojus iš tikrųjų būtų aktorius) - scenos dėžutė, estetiniai sprendimai diktuoja sąlygiškumo taisykles. Tačiau būtent ši lakoniška scenos estetika, nė kiek neimituojanti, nesistengianti atkartoti realaus pasaulio, prasmingas skirtingų teatro raiškos formų jungimas ir čia pat savo gyvenimo istorijas pasakojantys herojai ir darė spektaklį tokį nepaprastai iškalbingą, daugiasluoksnį, brėžiantį ribas ir čia pat jas trinantį. Čia buvo daugiau judesio, choreografijos nei kartais pasitaiko šokio spektaklyje, daugiau muzikos nei muzikiniame reviu, daugiau įkrautos tylos nei Hamleto monologą sakančio aktoriaus pauzėse, o gal tiesiog daugiau gyvenimo nei paprastai pasitaiko teatre. Kita vertus, daugiau ir paties teatro, nei tame pačiame teatre kartais būna.
Yra spektaklyje tokia scena, kai vienas iš herojų, gestų poezijos konkurso laureatas Adamas Stoyanovas, gestikuliuoja savo mėgstamo anime žanro filmo scenas, tuo pat metu rodomas jam už nugaros. Po kurio laiko transliacija išjungiama, bet Adamas ir toliau gestais atpasakoja, kaip vystosi filmo fabula. Tik vėliau pagalvojau, kad toje scenoje supratau Adamo pasakojimą - be abejo, be detalių, tikslių siužeto vingių, tačiau jo gestai, kūno judesiai, muzikalumas buvo tokie vizualūs, emocionaliai įsodrinti, be vargo galintys pralenkti net ir „Disney“ filmuose naudojamus specialiuosius efektus, kad aš, nemokanti gestų kalbos, ir toliau tiesiog „žiūrėjau“ tą filmą, nutrūkus transliacijai ekrane. Galima sakyti, kad šis spektaklis edukacinis (kiek sužinojau apie gestų kalbą!), socialinis (nes skatina skirtingų socialinių grupių supratimą ir toleranciją, kad ir ką tai reikštų), tačiau man tai visų pirma spektaklis apie žmogaus susikalbėjimą su kitu žmogumi, kad ir kas jis būtų, kad ir kokiomis kalbomis bylotų, kuria kūno dalimi girdėtų. Taip pat tai dar vienas mažas pasakojimas, nes, kaip sako spektaklio herojė Marta, scenoje ji neatstovaujanti kurtiesiems - ne, ji neturinti tam teisės, ji yra pati savimi ir pasakoja savo mažą istoriją. Kaip tai daro likę trys herojai ar darytų kiti, kurie į šį spektaklį nepateko, tačiau savo istorijas pasakoja kitur. Gal tik režisierius jų monologus būtų sujungęs kitaip, nes vis dėlto tuose stambiuose planuose ir perėjimuose tarp jų jaučiasi tikslūs performerio rankų prisilietimai. Ir visa tai sugula į mozaikišką, vizualų, darnų audinį; be patoso, moralizavimo, dirbtino brukimo ar siekio kurti kažką specialiai nesuprantama (nes čia visiems svarbu būti suprastiems ir suprasti kitus). Man regis, tokia lengvybė yra labai reta dovana.