Tamsus, niūrus ir drėgnas šeštadienio vakaras. Pelkėtu keliu pirmąkart „brendu“ į nuo centro kiek nutolusią Zanavykų g. 25H. Per penkių metų gyvenimo stažą Kaune dar neteko būti Žaliakalnio turgaus mėsos halėje. Pro halės langus sklinda ryškios šviesos. Sušalusi ir virpanti nuo drėgno oro tikiuosi būti nuvesta iškart į salę, bet renginio savanorė nukreipia į lauko prekystalių vietą. Šaltis tiesiog stingdo. Netrukus suvokiu, jog choreografų Agnijos Šeiko ir Petro Lisausko spektaklis „Kalbėk man turguje“ vis dėlto vyks mėsos halėje. Apsidžiaugiu ir tikiuosi, jog viduje bus šilta, sėdėsiu ant kėdutės lyg per mados šou ir ramiai žvelgsiu į podiumu, t. y. prekystaliu, žengiančius aktorius. Kartu su būreliu žmonių nekantriai trypčioju. Malonu, jog spektaklio rengėjai pasirūpino šilta kava ir arbata, gaila, jog ties manimi ji ir baigiasi.
Pagaliau pasirodo viena iš renginio organizatorių, ji ragina žiūrovus halėje drąsiai keisti savo buvimo vietą, nestovėti vienoje vietoje, taip pat pasako, jog viduje kiek šilčiau nei lauke, bet nežymiai. Prasiveria durys į turgaus halę. Vidun plūsta gausus žmonių būrys. Nedidelis apsistumdymas primena turgų ar kalėdinių mišių pabaigą. Patalpoje šalta, net ryškios raudonos šviesos nešildo, nėra sėdimų vietų, nėra „podiumų“ ir net neaišku kur vyks veiksmas. Prisėdu ant aukštesnio prekystalio ir laukiu, kas bus.
Nežinia iš kur sklinda įkyrūs, čaižūs garsai. Aktoriai atsėlina iš tamsiausių kampų, turgaus užkaborių. Atlikėjai daužo metalines prekystalių skardas, lyg laukiniai braunasi tarp spektaklio stebėtojų. Žmonės kiek suglumę, sukinėjasi, ieško veiksmo centro. Staiga susitinka mano ir šokėjo žvilgnis, pasijuntu kiek nejaukiai, bet kartu ir maloniai. Regis, trumpam pamirštu aplinkui vykstantį chaosą. Hipnotizuojantis šokėjo žvilgnis nukrypsta ir aš vėl atsiduriu visuotinio šurmulio apsuptyje, kuris, tiesą pasakius, kiek nervina. Tai primena įprastą dieną turguje vykstantį triukšmą.
Šokėjas Petras Lisauskas vaidina pagyvenusį turgaus šlavėją, kažką niurzgantį panosėje. Jį iš arti pamatau tik akimirką, nes lyg popiežius pralekia pro susirinkusią ir smalsią žmonių minią. Kiti šokėjai leidžia pasijusti ne tokiu nereikšmingu žiūrovu ir parodo gana įspūdingą sinchronišką šokį. Gaila, jog veikėjai pasklidę po visą plačią halės erdvę, todėl žiūrovas negali visko aprėpti ir pamatyti. Be abejo, niekas netrukdo keisti savo lokacijos, bet atrodo, jei ją paliksi, vis tiek kažko nepamatysi. Taigi, visą pasirodymą prasėdžiu ant šalto metalinio prekystalio.
Jaučiu, jog pasirodymo tempas keičiasi gana greitai. Matau aktorius, kurių akyse tvenkiasi ašaros. Po akimirkos jie vėl linksmi. Pakilią nuotaiką keičia nesuprantamos kalbos garsai, chaotiškumas, mechaniški judesiai. Greitą spektaklio ritmą lemia ne tik šokis, muzika, bet ir apšvietimas. Raudona ryški šviesa nutvieskia visą salės erdvę, sykiu ir mane. Pasijuntu tarsi prieš savo valią tapusi pasirodymo dalyve. Žvilgčioju į laikrodį, šalta, veiksmas kitame salės gale. Tuo metu apžvelgiu Žaliakalnio turgaus halės erdvę. Pagalvoju, jog rengėjai turbūt sąmoningai pasirinko šią vietą, nes teatro istorija siejama su judriomis turgaus aikštėmis. Pagaliau sulaukiu „atvažiuojančio“ Petro Lisausko ir cirko artisto Konstantino Kosoveco dueto. Akrobatas, pakilęs ant šluotos viršaus, daro triukus, kurie atsispindi apšviestoje galinėje halės sienoje.
Paskutiniu pasirodymo akcentu tampa Lisausko break dance. Gaila, kad taip toli nuo manęs, jog beveik nieko neįžvelgiu. Visas spektaklis taip ir praplaukia - priebėgomis, fragmentais, trumpais žvilgsnių susidūrimais, nuobodžiavimu, besikeičiančiu dėmesio sutelkimu į veiksmą ir atsiribojimu.
Į atmintį įsirėžė vienas momentas. Spektakliui artėjant pabaigos link, publikos dėmesį patraukė minioje krykštaujantis vaikas. Pradžioje stengiausi į jį nekreipti dėmesio, bet galiausiai jis pavergė ir mane. Berniukas, regis, varžėsi su atlikėjais dėl žiūrovų: komentavo spektaklio eigą, šoko ant prekystalio, tiesiogiai komunikavo su atlikėjais. Lisauskas nė kiek nesuglumo ir subtiliai pakalbino berniuką. Įvyko tiesioginė komunikacija, kuri sugriovė pertvaras tarp įsivaizduojamos scenos ir žiūrovų erdvių. Momentinė improvizacija nežymiai pakoregavo spektaklio eigą. Nenuostabu, vaikai juk drąsūs žiūrovai, gerokai aktyvesni stebėtojai už suaugusius.
Vis dėlto, vietos pasirinkimas ir jos išnaudojimas paliko dvilypius įspūdžius. Įdomu, jog spektaklis vyko tokioje nestandartinėje erdvėje, dvelkusioje kaimiško pieno bei mėsos kvapu. Kita vertus, tai buvo pagrindinė priežastis, lėmusi itin fragmentiškus spektaklio įspūdžius. Šaltos metalinės prekystalių skardos, raudonos šviesos, chaotiški garsai, nesuprantama kalba šnekantys aktoriai lyg ir dirgino tiesioginius fizinius pojūčius, tokius kaip uoslę, klausą, regą, tačiau kitą dieną pastarieji pojūčiai pasimiršo ir galiausiai visai nugulė į tolimą sąmonės kertę.
